Apie M. Schwob'ą, kaip ir apie begales kitų XIX ar bet kurio kito amžiaus rašytojus, galima pripasakoti daugybę istorijų, legendų, vardinti visas jo pažintis, sąsajas su žymiausias kūrėjais ir t.t. Bet iš esmės kam to reikia? Sakoma, kad jo kūryba buvo įtakota E. Poe, Baudelaire ar Dostojevskio, bet tai mažai ką pasako, nes, mano manymu, jis yra visais atžvilgiais unikalus ir savitas rašytojas. Neveltui juk buvo įtrauktas į "Unikalaus literatūros palikimo" seriją!

Vadinti šią knygą "romanu" pavojinga, ne tik todėl, kad ją sudaro du nedidelės apimties kūriniai ("Monelės knyga" ir "Vaikų kryžiaus žygis"), bet ir pats rašymo stilius anaiptol neprimena klasikinių, mūsų akiai įprastų šablonų.

Yra kūrinių, apie kurių turinį papasakoti labai sunku. Tai viena iš jų. Nors šio rašytojo niekas mistiku nevadino (bent jau garsiai), tačiau pirmasis žodis, atėjęs į galvą, vos perskaičius knygą - mistika. Kažkokia Monelė, kažkokios jos seserys, kažkokie vaikų kryžiaus žygiai ir t.t. Norint suprasti ir pamėgti šį kūrinį - svarbiausia neieškoti tikrovės, paaiškinimų ir konkretumo kiekvienai smulkmenai. Tai upė - nesistengite pagauti kiekvieno lašo, o pabandykite pajusti jos tėkmę… Viskas čia tėra simboliai, už kurių slepiasi nuostabios idėjos. Neverta nusigąsti ir numoti ranka: "per visą dieną ir taip pavargstu, imsiu dabar ir dar kažkokius simbolius aiškinsiuos!" Ne… ji kaip tik gali būti vaistas nuo nuovargio. Jos herojai - tai paprastos, tyros, įkūnijančios šviesą tamsos viešpatijoje, būtybės. Susipažinkite su jomis…

"Ir dar Monelė pasakė: Aš tau bylosiu apie savo žodžius.

Žodžiai tėra žodžiai, kol jie kalbami.

Išsaugoti žodžiai yra negyvi ir nuo jų kyla dvokas.

Klausyk mano sakomų žodžių ir nesielk pagal užrašytus mano žodžius."

Klausantiems žodžių