Rašytojo A.Maurois pristatyti nereikia. Žymių žmonių biografijomis skaitytojų simpatijas pelnęs autorius šia knyga įrodo, kad jo plunksna gali suvaldyti ne tik įžymybių likimus, bet ir kur kas trumpesnės apimties ir kuklesnio turinio siužetus. Knygoje „Labą vakarą, brangioji“ – šešiolika šmaikščiai, ironiškai ir smagiai parašytų novelių.

Ką trumpiausiai galima pasakyti apie šią knygą? Labai prancūziška. Ypač jei prancūzus pririšime prie flirto, meilės, išdavystės ir nesuskaičiuojamų aistros bangų etiketės. Iš tiesų daugeliui novelių tiktų paantraštė „ieškokite moters“. Tačiau moteris – ne vienintelė A.Maurois herojų varomoji (arba stabdomoji) jėga. Egzistuoja dar ir pinigai bei garbės troškimas. Būtent iš tokių trijų sienų sukonstruotame būste apgyvendintos beveik visos knygos novelės. Autorius pasimėgaudamas pasakoja apie likimus žmonių, kurie neatsispyrė bent vienai iš minėtų trijų jėgų, o dažnai – ir visoms iš karto.

Paryžiuje ši knyga išleista beveik prieš pusę amžiaus. Nuo to laiko painūs moters ir vyrų santykių labirintai nagrinėti turbūt šimtus tūkstančių milijonų kartų. Įstabu, kad ši knyga nepraradusi aktualumo ir originalumo. Viena šios sėkmės priežasčių, mano nuomone, yra išskirtinis autoriaus stilius. Jo plunksna itin lengva, pastabos – taiklios, žodis – šmaikštus, ironija – subtili. Kita priežastis – siužeto įvairovė. Pasakysiu banaliai, bet autoriaus fantazija netikėta kaip pats gyvenimas. Net standartiškiausias meilės istorijas A.Maurois pasuka netikėtu keliu. Vietomis jos nutrūksta taip pat netikėtai, kone vidury sakinio. Tikriausiai tai būdas išvengti didaktikos. Rašytojas nenori smerkti ar grūmoti piršteliu „nesielk taip, nes ir tau šitaip bus“. Jis pats – lyg kai kurie novelių herojai: išsilavinęs, šiek tiek snobiškas, šiek tiek abejingas, puikus pasakotojas, draugijos dėmesį užkariaujantis sąmoju, tačiau nevirstantis klounu.

Beje, apie herojus. Jų profesijos, gyvenamoji aplinka diktuoja elegantišką knygos stilių. O gal atvirkščiai? Šiaip ar taip, knygoje sutinkama draugija taip pat itin būdinga to laikotarpio Prancūzijos literatūrai. Tapytojai, aktoriai, rašytojai, jų mūzos, meilužės, žmonos, saloniniai pokalbiai, abejingi samprotavimai apie politiką, karštai ginčijami klausimai apie meną, rafinuotas flirtas... Herojai, kurie sveikinasi ne „priviet, zaičik“, ne „kas šiandien valgyt“, o „Labą vakarą, brangioji“. Net jei prieš penkiolika minučių „brangiąja“ buvo tituluota meilužė.

Novelės, mano subjektyviu įsitikinimu, yra specifinis žanras, kurio rankelės dažniausiai per trumpos ilgam užsikabinti už atminties kopėčių. Tačiau tai nėra trūkumas. Skaitydamas jauti, kad rašytojas rašo ne iš pretenzijos įkalti savo vardą pasaulio literatūros paminkle, ne dėl įsitikinimo savo genialumu, bet su malonumu ir malonumui. Tokia nuotaika lydi ir skaitant šią knygą.

MOTERS, PINIGŲ IR GARBĖS PADIKTUOTI GYVENIMAI