"Juko Akitą valdė dvi aistros.

Haiku.

Ir sniegas.

Haiku - japonų literatūros žanras. Tai trumpas eilėraštis, kurį sudaro trys eilutės ir septyniolika skiemenų. Nė vienu daugiau.

Sniegas - tai eilėraštis. Eilėraštis, krintantis iš debesų baltomis lengvomis snaigėmis. Šis eilėraštis nusileidžia iš dangaus lūpų, iš Dievo rankos." (11 p.)

Šią apžvalgą rašė du žmonės. Geroji skaitytoja. Ir Bumbeklis.

Apžvalga - grafomanijos pavyzdys. Tai trumpas rašinėlis, kurį sudaro 84 eilutės ir 658 žodžiai. Nė vienu daugiau.

Knyga - tai sniegas. Lapai, kaip krintančios iš debesų baltos snaigės. Šis sniegas leidžiasi iš M. Fermine lūpų.

Pavasaris. Pažliugęs ir purvinas sniegas atskleidžia per žiemą mestas šiukšles ir gyvūnų išmatas. Euforija dingsta, kai įlipi į šūdą.

Žavinga knyga. Ir nereikia jos lyginti su A. Baricco romanu "Šilkas".

Nevykęs A. Baricco romano "Šilkas" sekimas. Viename romane prancūzas keliauja į Japoniją ir suranda savo meilę, kitame - japonas sutinka savo meilę, atvykusią iš Prancūzijos. Vieno trumpiausią skyrių sudaro 18 žodžių ("Kelyje jokio garso, tik tyla. Ir berniuko kūnas ant žemės. Ir klūpantis vyras. Kol užges paskutinis dienos blyksnis", 49 skyrius), kito - 11 ("Ji buvo lyno akrobatė, ir jos gyvenimas ėjo viena linija. Tiesia.", 27 skyrius). Viename pasikartojimai (apie kelionę per Europą ir Aziją į Japoniją atgabenti šilkverpių vikšrų) skamba kaip magiškas užkeikimas, o kitame tėra tik skurdaus žodyno įrodymas („Juko pasislėpė po atsikišusia uola, užuovėjoje, ir čia, persmelktas šalčio, visiškai išsekęs, vienui vienas tirštoje tamsoje, vienui vienas giliame sniege, vienui vienas vienatvės svaigulyje, vienui vienas tyloje ir begalę kartų turėjęs mirti iš šalčio, bado, nuovargio, apmaudo ir nuobodulio, vis dėlto išgyveno“, 39 p.). Viename – taupūs ir reikalingi žodžiai, kitame – logikos ir stiliaus klaidos: „Ji pašaipiai šyptelėjo, ir jos juokas it trelė pakilo į orą“ (36 p.).

 

"- Poezija - ne amatas. Tai pramoga. Eilėraštis - tekantis vanduo. Nelyginant ši upė.

Juko nukreipė žvilgsnį į tyliai sruvenantį vandenį. Tada atsisuko į tėvą ir pasakė:

- Aš tą ir noriu daryti. Noriu išmokti stebėti, kaip bėga laikas." (14 p.)

Aš irgi noriu, kad rašymas būtų ne verslas, o poreikis. Poreikis pasakyti ką nors gražaus, reikšminga. Knyga gali būti skirta ir pramogai. Bet ne savęs ir skaitytojų apgaudinėjimui.

1884 metais, kai Juko sukako septyniolika metų, jis turėjo rinktis, kuriuo keliu toliau pasuks: kaip dauguma Akitų šeimos kartų, taps dvasininku arba karininku. Tačiau jaunasis Juko nepakluso šiai tradicijai ir pranešė tėvui tapsiantis poetu. Tėvas, pasirinkęs dvasininko kelią, sūnaus apsisprendimui nepritarė.

Nežinau, kokią profesiją M. Fermine buvo numatęs tėvas, tačiau šio prancūzo sprendimui rašyti knygas aš irgi nepritariu.

Jausmas, lyg prancūzas rašytų haiku: netikra, profaniška, nuobodu.

Vis dėlto Juko pasirenka poeto kelią, ir pradeda rašyti haiku. Visi jo haiku apie vieną dalyką - sniegą, nes jame telpa viskas: eilėraštis, kaligrafija, tapyba, šokis bei muzika. Nors jaunojo poeto kūriniai nuostabūs, tačiau juose trūksta spalvų - čia vyrauja vien balta. Todėl vieną dieną Juko iškeliauja pas garsųjį mokytoją Suseki, iš kurio tikisi išmokti spalvų meno.

Sniegas man padarė didesnį įspūdį P. Høeg romane "Panelės Smilos sniego jausmas". Šiaurės tautos sniegui apibūdinti turi dešimtis žodžių, o ne vieną, kuris nuolat vartojamas M. Fermine romane. Nuolatinis islandų, grenlandų buvimas šalia, ant, po ir su sniegu prieš suvaidintą įsijautimą ir dirbtinę meilę.

"Sniegas turi penkis pagrindinius požymius.

Jis baltas.

Jis sustingdo gamtą ir ją saugo.

Jis keičiasi be perstogės.

Jis pasižymi slidžiu paviršiumi.

Jis pavirsta vandeniu." (22 p.)

"Kai Juko apie tai papasakojo tėvui, šis įžvelgė tik neigiamus bruožus." (22 p.). Aš knygoje irgi matau tik trūkumus.

Sidabrinis viršelių vidus kaip ledas atspindi priešingame puslapyje esančius žodžius.

Pigus, blizgantis iš išorės, greit sudylantis viršelis puikiai atspindi ir knygos vidų.

Haiku - tai poetinė fotografija. "Sniegas" - lyg fotoaparato blykstė: tik prisėdai ir jau perskaitęs.

Vienintelis šio romano privalumas yra tai, kad norėdamas rasti epigrafą apžvalgai, perskaičiau krūvą haiku. Tinkamiausias pasirodė šis (autorius - Seiši Jamaguči):

Šilkas 2. Visi tęsinio trūkumai.