Umberto Eco, "Fuko švytuoklė"

"Et in Arcadia Ego" ("Štai aš Arkadijoje") - paslaptinga frazė, tarsi leitmotyvas vis kartojosi šioje knygoje nuo pat pirmųjų jos puslapių. Neapleido mintis, kad kažkur aš ją jau esu girdėjęs - ir nemažiau paslaptingame kontekste. Kas tai? Mistika? Ar sklerozė?.. Pagaliau atmintis nušvito ir pakuždėjo: ši frazė juk persekiojo ir U.Eco romano "Fuko švytuoklė" herojus. Ir tik įpusėjęs skaityti "Šventąjį kraują", supratau, jog būtent iš šios knygos U.Eco tyčiojosi, įklampindamas savo herojus į paslaptingos bendrijos sąmokslo tyrimą. Ir vėl - mistika? atsitiktinumas? - ieškodamas šiokių tokių duomenų apie karalių Artūrą atsiverčiau įžymiojo Geralto tėtušio A.Sapkowski'o veikalą ir… Aha, pasirodo, neklydau. Lenkų fantasy grandas taip pat įžvelgė šį tyčiojimąsi. Vadinasi, nesu paranojikas. O jei ir esu - tai bent jau atsidūriau neblogoje kompanijoje.

Taigi, jei tikėti "Šventojo kraujo" autoriais, tyrimą jie pradėjo tenorėdami išsiaiškinti vieno prancūzų kunigo 1891 m. Renn-Le-Šato kaimelyje atrasto "lobio" paslaptį. Tas tyrimas netikėtai pasuko visai kita linkme ir įtraukė į tamplierių, katarų, masonų ir visos kitos velniavos istorijos studijas. Nors, gal aš ir neteisus, vartodamas žodį "velniava". Juk tyrinėjimo objektas buvo, galima sakyti, diametraliai priešingas. Tačiau apie viską - iš eilės.

Grįžkime į 1891 m., kai Beranžė Sornjeras, Renn-Le-Šato kunigas nusprendė kiek restauruoti bažnytėlę. Remonto metu jam teko perkelti akmeninę altoriaus plokštę, rymojusią ant dviejų kolonų. Šią nukėlus, paaiškėjo, jog viena tų kolonų - tuščiavidurė. O ten… Ne, ne auksas ir ne Rusijos Imperijos karūna - keletas dokumentų. Apie atradimą pranešama; pasirodo dokumentai turi šiokią tokią istorinę svarbą. Tačiau išsyk po to prasideda keistenybės… Pirma, staiga Beranžė Sornjero išlaidos pradeda šimteriopai viršyti jo pajamas. Vadinasi, aukso slėptuvėje vis dėl to buvo? O gal ten buvo kas nors tokio, už ko nutylėjimą kunigui mokama, švelniai tariant, itin dosniai? Maža to, staiga Sornjeras tampa "neliečiamuoju". Jis elgiasi gana keistokai. Pavyzdžiui, papuošia naujai sutvarkytą bažnyčią užrašu "TERRIBLIS EST LOCUS ISTE" - "Siaubinga ši vieta". O kai dėl šio ir aibės kitų panašių išsišokimų vyskupija pareikalauja pasiaiškinimo, Sornjeras, praktiškai pasiunčia savo bažnytinį viršininką… Vyskupas nušalina jį iš pareigų. Tuomet Sornjeras pateikia apeliaciją Vatikanui ir… tuoj pat atšaukiami kaltinimai ir grąžinama parapija… Toliau - dar gražiau. Lygiai dešimt dienų prieš savo mirtį, būdamas visiškai sveikas, Sornjeras užsisako karstą. Laidotuvių ceremonija vėl - keista ir nesuvokiama. Kaip sakė Alisa, "Vis keistyn ir keistyn"…

Visa tai - tik įžanga. Pasistengiau nupasakoti kiek smulkiau, tikėdamasis, jog pavyks perduoti šio veikalo nuotaiką. Tolimesni skyriai paskirti tamplieriams, katarams, "Rožės ir Kryžiaus" ordinui, masonams… Visoms toms bendrijoms, kurias istorija (ar jos pačios) apsiautė paslapties skraiste, dar ir šiandien galutinai nenuplėšta. Gana įtikinamais argumentais autoriai stengiasi įtikinti jog šios bendrijos slėpė kažkokią "paslaptį". Kas gi tai per paslaptis, kuri ją sužinojusiems atskleidžia kartais neribotą galią, o kartais - žiauriausius persekiojimus?

Netvirtindami, jog tai šimtaprocentinė tiesa, autoriai visgi mėgina mus įtikinti, jog… Kristus nebuvo nukryžiuotas. Maža to, jis susilaukė palikuonių.

Tad legendomis apipintas šventasis Gralis - ne kas kita, o "šventojo kraujo dinastijos linija" besidriekianti per amžius…

Būtent "skylės" istorijoje leidžia kelti tokias beprotiškas hipotezes. Ir nors žiūri į tai nusiteikęs skeptiškai, retsykiais vis šmėsteli mintis: "O jeigu?.."

Didi spausdinto žodžio jėga!

Atspariems įtaigai žmonėms