Liga. Išgirdus šį žodį, literatūriniame kontekste iš atminties pirmiausia išplaukia Albert Camus "Maras". Romanas, pasakojantis apie atskirtą miestą, kuriame siaučia juodoji mirtis. Tokia pat juoda, kaip apdegęs anglo ligonio kūnas. Herakleitas teigė, kad tik dėl ligos sužinome, kokia yra maloni ir gera sveikata. Jo mintį apie tapsmą perėmęs F. Nietzsche manė, kad būtent kūnas lemia ir mūsų mąstymą. O pastarojo mokytojas A. Schopenhaueris - kad be sveikatos nėra ir laimės.

Karo nuniokotame miestelyje medicinos sesuo gydo po lėktuvo katastrofos veik visą kūną apdegusį lakūną, anglą ligonį. Jie atskirti nuo viso pasaulio. Pacientas sako neatsimenąs savo vardo, tačiau teigia esąs anglas.

M. Ondaatje garsiausiame savo romane sugebėjo sukurti beprotiškai įtaigią slogumo atmosferą. Skaitant atrodo, kad pasakojamuose įvykiuose laikas bėga lėtai, tarsi žiūrėtum sulėtintus kadrus. Vaizdai migloti, neryškūs. Ar teisus buvo G. Cesbron, sakydamas, kad " laimė - kai sustoja laikas "? Anglas ligonis ir jo slaugytoja gyvena užminuotame name. Vienas ne ten žengtas žingsnis, ir jie abu mirtų. Mirtis nuo pirmo iki paskutinio knygos puslapio yra šalia.

Ramų dviejų atsiskyrėlių gyvenimą sudrumsčia trys nauji svečiai. Vienas iš atklydėlių žuvo sprogus minai. Gyvenimas nenuspėjamas kaip dykuma. Laimė - tai oazė, kurią pasiekia tik atkakliausi?

Kas sieja anglą ligonį ir jo gelbėtoją? Kodėl jauna mergina pasmerkė save tokiai kančiai? Meilė? Ar galima mylėti žmogų, kuris labiau panašėja į gyvą numirėlį? Atvykus svečiams situacija pasikeičia. O gal reikėtų sakyti - viskas tik prasideda? Nors iš tiesų grįžtama atgal į praeitį, kuri slepia daug paslapčių.

"Anglas ligonis", be abejo, vienas geriausių mano skaitytų romanų. Savitas, subtilus, originalus. Jame keistai dera iš pažiūros nesuderinami dalykai: nykus išorinis pasaulis ir gilūs vidiniai išgyvenimai. Kartais paviršiuje nieko ypatingo nevyksta. Jokio įmantraus siužeto. Ir visgi, K. Gibran buvo teisus, galaktikos nėra didesnės ir puikesnės nei tie procesai, kurie vyksta žmogaus viduje.

Net jei tavo gyvybė yra palaikoma dirbtinai, bet tu jauti - esi gyvas.

Liga lyg bomba, kurią reikia išminuoti. Deja, meilės detonatoriaus dar niekam nepavyko įveikti. Kai jausmų mina sprogsta, nesvarbu kur bebūtum, jautiesi esąs pasaulio centre. O gal - pasaulio centras?

Kai likimas atima viską, palikdamas tave gulėti ir diena iš dienos galvoti apie praeitį, supranti tikrąją gyvenimo prasmę. Niekada iki galo nepažįsti savęs ir meilės. Niekada.

Klasika