...Į netrukus žlugsiančią Bizantijos arba Rytų Romos imperiją ir jos širdį Konstantinopolį sugrįžta paslaptingas svetimšalis - Johanas Angelas arba Žanas Anžė, buvęs kardinolo Julijaus Čezarinio sekretorius, turkų sultono Muchamedo II, rengiančio išnaikinti paskutinę krikščionybės piktžaizdę iš gretimų žemių, draugas. Keistas noras - sugrįžti į miestą, kurio lemtis akivaizdi: daugiatūkstantinė sultono kariauna jau parengta, patrankos išlietos, be to, miesto didikus drasko nesantaika ir nepasitikėjimas katalikybę priėmusiu imperatoriumi, nuolatiniai konfliktai tarp vietinių graikų ir atvykėlių lotynų, nuolatinė išdavystės ir beviltiškumo nuojauta. Tad nekeista, kad atvykėlis pirmiausia palaikomas šnipu, tačiau tokio rango šnipų net per karus neliečia. Veltui Žanas Anžė bando įtikinti didikus, kad jis atvyko numirti gindamas paskutinį krikščionybės bastioną Rytuose, veltui Johanas Angelas nori rasti bendrą kalbą su didžiuoju kunigaikščiu Luku Notaru, bet ypač veltui įsimyli jo dukterį - Aną Notarą. Tad žūvančio miesto tragedija netrunka pavirsti žmogiškąja…

Šis romanas žavingas daug kuo. Pirmiausia, stiliumi - jis iš tiesų dvelkia senove, kalba itin savotiška, įmantriai stilinga, netradicinė, vartojama archaiška leksika. Antra, veikėjų portretai labai ryškūs, galbūt kartais net ne visai realistiški, bet tai skaityti nekliudo, nors už ką Johanui teko tokio nepakeliamo charakterio mylimoji - sunku suprasti, matyt, nuodėmių buvo visas sąvartynas. Trečia, labai daug romantikos - ne rožinių debesėlių, o pakankamai žemiškų ir žmogiškų svajų, nuskriejančios akimirkos branginimo, taip pat - gilių pamąstymų, puikių minčių. Na, ir galiausiai intriguojantis ir pakankamai paslaptingas siužetas, galutinai atsirišantis tik paskutiniuose puslapiuose. Meistriškai parašytas kūrinys.

Be abejo, kai kam gali pasirodyti bjauri intrigų ir išdavysčių pelkė, verdanti knygos puslapiuose, šlykštūs ir niekšingi kai kurių veikėjų poelgiai, žiaurūs sienų gynybos vaizdai - bet man nekilo abejonių, kad taip buvo arba taip galėjo būti, tad tai - ne herojinė, o žmogiška ir liūdna istorija… Autorius įtikina, sukrečia, sužavi. Tiek ir tegaliu pasakyti.

Šedevras