Imdamas jau ketvirtą lietuvių kalba išleistą šio suomių rašytojo - sportininko (nežinau, ar jis iš tiesų sportavo, tačiau parašyti 38 romanai - tai jau irgi literatūrinis sportas), maždaug nujauti ko tikėtis: "Sinuhė Egiptietis", "Turmsas Nemirtingasis" ir "Mirties Angelas" sudarė gana aiškų įspūdį: sunkiasvoriai istoriniai romanai, pasižymintys ne tik kruopščiu istorinių įvykių atpasakojimu, tačiau ir gilia žmogiška įžvalga, įdomiais veikėjais, stebėtinai skirtingu stiliumi. Nieko keisto, kad Waltari knygos - vienos iš populiariausių "Tyto albos" leidinių. Taigi, jau aišku, kad "Žmonijos priešai" nuo pat pirmojo anonso buvo laukiami. Dar pasidarė įdomiau, kai paaiškėjo, jog šįsyk keliausime į antikos Romą, į Nerono laikus, kai neseniai užgimusiai krikščionybei teko patirti pirmuosius žiaurius išbandymus kryžiumi ir ugnimi. Bet palaukit, krikščionybė… Išbandymai… O ar tik ne už šią temą vienas autorius gavo Nobelio premiją? Prisimenate didingąjį "Kryžiuočių" lietuvių nedraugo Henriko Senkevičiaus "Quo vadis"? Taigi, atrodo, tikėtinas ir deja-vu…

Romanas, kaip ir įprasta autoriui, parašytas kaip amžininko dienoraštis. Šįsyk - Romos senatoriaus Minuto Maniliano Lauso. Nuo mažų dienų Antiochijoje iki senatorystės Urbs Aeterna. Romos imperija tuo metu klesti - išlepinta liaudis laukia duonos ir žaidimų, Dievus garbina kas kokius nori, daugelio pagrindinis rūpestis - tik turto kaupimas.

Vienas iš įdomiausių Waltario romanų bruožų, ypač gerai atsiskleidžiantis pastarajame - tai, kad šis autorius nekuria teigiamų veikėjų. Tiesą sakant, meilės nepajunti nė vienam "Žmonijos priešų" personažui. Na, su Manilianu - lyg ir susitaikai, jis toks natūralus savo laikotarpio žmogus. Pavyzdžiui, kai paaiškėja, kad Neronas susiruošė vaidinimo metu išžudyti penketą tūkstančių krikščionių ir tam prireikia Maniliano valdomo cirko (amfiteatro) šis, nors ir simpatizuodamas krikščionims, nors ir žinodamas, kad kaltinimai neteisingi, negebėdamas perkalbėti imperatoriaus, nusprendžia, kad nieko nepakeis, jeigu atsisakys tai padaryti, o tik beprasmiai žus, todėl surengia ypač gerą vaidinimą. Kai pasidaro aišku, kad sąmokslas prieš Neroną žlugs - išduoda visus savo draugus sąmokslininkus, taip pat ir garsųjį Seneką. Iš viso, dažnai aprašomas romėnų biurokratijos mašinos suderinamumas, žmonių mąstymo racionalus antihumaniškumas kartais tiesiog šiurpinantis, kažkuo netgi primenantis nacistinę Vokietiją. Ypatingai atstumiantys kilmingų moterų paveikslai - išskyrus vieną, visos kitos yra žudikės, nuodytojos, intrigantės ir kitokio blogio indai. Tiesa, vyrai ne kuo geresni - mėmės, persiėdėliai, ištvirkėliai, bevaliai. Ir visi knygos herojai ypatingai gerai mokėjo viena - žudyti. Žmonos žudė vyrus, vyrai - žmonas, meilužes, broliai - seseris, seserys - brolius, o ką jau kalbėti apie svetimus. Apskritai, po šios knygos rodosi, kad Amžinasis Miestas alsavo ištisa mirties kultūra - Maniliano tėvo ir jo žmonos mirties scena, turbūt, viso romano perlas. Ypač akcentuojamas gebėjimas numirti garbingai - įsimenanti frazė: "bet mes juk nuodijome paslapčiomis, namie…" Įtariu, kad jeigu kas nors pamėgintų suskaičiuoti, kiek gi lavonų radosi per tuos 500 psl., skaičių pamestų dar neprikeliavę iki masinių krikščionių žudynių. Buities detalių, kaip ir įprasta Waltariui, labai daug - ypatingai pabrėžiamas romėnų pomėgis vemti (pvz., "Prieš pasirodymą Neronas taip jaudinosi, kad net apsivėmė" arba "tas žmogus taip juokėsi ir plojo per kelius rankomis, kad net apsivėmė"), nemažai žinių apie Romos įstatymus (pvz., kadangi įstatymas draudžia bausti mirtimi nekaltas mergeles, pretorionai jas pirmiausia išprievartaudavo), karybą, papročius, žodžiu - istorijos.

Labai įdomus romane piešiamas ankstyvųjų krikščionių pasaulis - štai ir proga palyginti knygą su minėta nobeline "Quo vadis", kur krikščionys buvo jau toks ryškus kontrastas pergedusiai Romai, kad dažnai net erzindavo. Sutinkame tuos pačius Šv. Paulių ir Šv. Petrą, stebime tą patį Romos gaisrą ir masinį krikščionių nukankinimą. Tačiau skirtumai - labai dideli. "Žmonijos priešuose" krikščionys tik Romos valstybės atžvilgiu taikūs avinėliai, tačiau tarpusavyje riejasi ne prasčiau už romėnus, tik tiek, kad nesigriebia nuodų ar durklų. Vieni seka Pauliaus mokymu, kiti - Petro, treti vėl kaip nors kitaip. Visiška maišalynė. Tiesa, krikščionių pasaulėžiūros kontrastas su vyraujančiu Romoje daugybės religijų kultu yra labai aiškus: krikščionys nukenčia būtent per savo nuolankumą ir aklą tikėjimą juos išgelbėsinčiu atpirkėju, tačiau už tai Manilianas jų nešlovina. Toks poelgis, be abejo, romėną gali tik stebinti. Tad, skirtingai nuo Senkevičiaus, Waltaris net nemėgina vaizduoti kokio nors krikščionybės triumfo, religijų sankirtos, kovos, ne, jis tiesiog aprašo kaip galėjo būti.

Na, o man labiausiai patiko visgi patiko imperatoriaus Nerono personažas. Ne, jis anaiptol ne simpatiškas, bet, ir vėl, nori - nenori lyginau su "Quo vadis" Neronu ir norėčiau atsistojęs paploti Waltariui, kad jo Neronas tapo tikrai ne imperatoriu - blogiečiu - antikristu, o realistišku veikėju, kurio poelgius diktavo ne tik liguista garbėtroška, bet ir politinės aplinkybės, aplinka, papročiai, galiausiai - amžius. Juk Neronas į sostą sėdo vos sulaukęs 17. Gali tik nusilenkti rašytojui, jeigu apmąstant jo sukurtą portretą perveria šiurpas.

Vis dėlto, net ant knygos nugarėlės nurodoma, kad žymiausieji M. Waltari romanai - tai pirmieji trys jau išleisti, lyg ir leidžiama suprasti, kad "Žmonijos priešai" - nėra tarp žymiausiųjų. Ir, tiesą sakant, pirmoji knygos pusė tikrai vangoka ir prėska. Rodos, yra visi Waltario kokteilio komponentai, tačiau gėrimas nesvaigina - galbūt dėl keistoko pasakojimo stiliaus, kuris, tikriausiai, pretenduoja į autentiškus romėnų raštus. Tačiau antroji knygos pusė viską grąžina į tinkamas vėžes - padėti knygos į šalį nebesinori, tik skaityti, skaityti, skaityti…

Skaityti!