Tiesą sakant, ir dabar išlepintai įvairiausios kelionių literatūros akiai aišku, kuo ši piligrimo kelionė į Jeruzalę (1582-4 m.) patraukė to meto skaitytojus. Visų pirma pakankamai dinamiškas aprašymas, įdomios detalės, egzotika, ir ne išgalvoti, o tikri nuotykiai bei pavojai, keliaujant po Rytų kraštus ar plaukiant jūra. Ne kartą Radvilai, jį lydėjusiems piligrimams ir sargybiniams teko susidurti su arabų plėšikais, siautėjusiais Palestinoje, ir tai, kad jis liko gyvas, sveikas, ir apiplėštas ne iki siūlo galo, lėmė tik tvirta laikysena ir savotiška abipusė pagarba. Ir ne kartą Radvilai teko papirkinėti ir vietinius valdininkus musulmonus, kurie nenorėjo atvykėlių veltui įleisti į evangelijų laikus menančius pastatus. Tiesa, pinigas ir tais laikais turėjo didelę galią: piligrimai aplankė tiek šventųjų vietų ir gavo tiek limituotų bei visuotinų atlaidų, kad jų būtų pakakę, matyt, dešimčiai gyvenimų; nesikratė jie ir kuo nors kitu apsimesti, tarkim, kad galėtų patekti į Šv. Paskutinės Vakarienės namą, suvaidino vienuolius, gydytojo palydovus…

Radvila Našlaitėlis aprašo ne tik Jeruzalės apylinkes, bet ir visai tolimus nuo to dalykus, kurie taip pat yra labai įdomūs. Po sėkmingo (kas buvo pakankamai reta) šventų vietų aplankymo jis nuplaukė į Egiptą, viešėjo Kaire. Papročiai, įstatymai, svetimų šalių buitis pateikiami glaustai ir kartu vaizdingai. Radvila ne tik smalsiai, bet ir kritiškai stebi aplinką, lygina tikrovę su perskaitytomis žiniomis. Tarkime, pamatęs begemotą, jis smarkiai suabejoja senovės istoriku Cedrenu, teigusiu, jog begemotas gali praryti dramblį… Jo neįtikina ir Sirijos krikščionių argumentai, jog Adomas ir Ieva rojuje valgę būtent bananus todėl, kad jo skerspjūvyje matyti T, tai yra, kryžiaus formos gyslelė, o ir obuolių tuose kraštuose nėra. Radvila ramiai atremia, kad ir paprasčiausio agurko griežinėlyje galima įžvelgti kryžiaus ženklą, ir tai dar nieko neįrodo. Smagu skaityti, kaip jis tyrinėja rastą prie vienuolyno chameleoną, tiesa, visgi nusprendžia, jog tasai gyvas vienu oru. O istorija apie tai, kaip slapta į laivą atneštas pagoniškas mumijas Radvila bando išgabenti iš Egipto (nors jį gi perspėjo, jog tai gali blogai baigtis!), ir kokia paskui audra užpuola laivą, o vaiduokliai - kartu plaukiantį kunigą, tiesiog verta ekranizacijos su šlapiais spec. efektais ir kraupia muzika…

(Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad parašytas šis kūrinys ne lietuviškai, - istorikai iki šiol nesutaria, lenkų ar lotynų kalba buvo originalas, tačiau, kaip tuo metu įprasta, LDK didikas tiek save, tiek savo draugus vadino lietuviais.)

XVII a. bestseleris!