Su Milanu Kundera susipažinau bene 1993-aisiais - ir susirgau: paskui jau kiekvienąsyk, nuvažiavusi į Prahą, neištverdavau nenubėgusi į knygynėlį centrinėje aikštėje, kuriame pagarbiai nemaža lentyna skirta Kunderai. Ir - spręsdavau, kiek pinigu galiu skirt ir kiek dar džiaugsmo liks kitam kartui... Taip su pasimėgavimu "surijau" ir visas šiuo metu jau į lietuvių kalbą išverstąsias Kunderos knygas, ir jo pirmąjį romaną "Joke", ir "Book of Laughter and Forgetting", kurios dar, matyt, tebelaukia savo eilės pažvelgti nuo Lietuvos knygynų lentynų.

"Lėtumas" ("Slowness") anglų kalba buvo išleistas kaip mažutė knygelė (skirtingai nuo lietuviškojo leidimo, išleisto gerokai netaupant popieriaus) ir, patekęs į rankas, nuo pirmų puslapių "kunderiškai" įsiurbia, šįkart - nuolatine banguojančia šių dienų greičio ir būtojo meto lėtumo kaita. Pasakotojas, šių dienų žmogus, ir apgaili, ir ironizuoja, ir bando susigaudyti: "Kodėl išnyko lėtumo džiaugsmas? Ak, kur jie dingo, tie anų laikų dykinėtojai? Kur jie dabar, tie tingūs liaudies dainų herojai, tie bastūnai, kurie šlaistosi nuo malūno prie malūno ir miega po žvaigždėmis? Ar jie išnyko su laukų takeliais, pievomis ir proskynomis, tai yra, su visa gamta? Čekų priežodis jų nerūpestingą tingumą apibūdina tokia metafora: jis žiūri dievui į langus. O tam, kas žiūri dievui į langus, nenuobodu, jis laimingas. Mūsų pasaulyje tingumas virto nieko neveikimu, tai visai kitas dalykas: nieko neveikiančiam žmogui nuobodu, jis nuolat ieško veiklos, kurios jam trūksta". Greta - šiandienos greičio, kiekybės manija, ar tai būtų beprotis lėkimas automobiliu, ar orgazmo kultas - greičiau, daugiau...

Taip ir banguojama per visa romaną, persipinant mūsų laikui ir porą šimtmečių jaunesniam amžiui, jiems vis labiau susimaišant. Pamažu, su pasimėgavimu, santūriai besivyniojanti ano, lėtojo laiko neskubraus, subtilaus gundymo, meilės istorija - ir chaotiškas, trūkčiojantis mūsų amžininkų bandymas suspėti, neapsijuokti, pavyti, įveikti... Siužeto nagrinėti nelabai įmanoma ir vargiai ar verta: visas "skanumas" būtent tame, KAIP Kundera čia mėgaujasi lėtumu, juo nejučiom užkrėsdamas, o čia jau taršo, apnuogina (taip ir matai jo nuotrauką su tokia laaabai ironiška šypsenėle), bet kartu ir su meile ir užuojauta piešia savo neramius šių dienų veikėjus... Kaip ir daugumoj šio autoriaus knygų, randame labai savaip pateikiamų politinių, socialinių kabliukų - pavyzdžiui, visa teorija apie tai, kuo "šokėjas" skiriasi nuo paprasto politiko, arba atskira pagyvenusio čekų mokslininko, beviltiškai bandančio atsiremt į savo praeities pasiekimus ir komunistų aukos statusą, tragikomiška linija... Ir, aišku, kaip be to - be nemažos dozės ypatingai kunderiškos erotikos, vietomis subtiliai ironiškos, vietom vien tik įžvalgiai skaudokai ironiškos, kaip, pavyzdžiui, nuogumo "studija" arba pasakotojo rimtas mėginimas pasikalbėti su vienu iš veikėjų peniu, kodėl jis staiga toks mažutis - ir gautas ramus ir protingas atsakymas...(104 p.) Žavi būtent Kunderos sugebėjimas išbūti netoli vulgarumo ribos ir vėl grakščiai nuo jos nutolti, nejučia nusivedant prie gerokai gilesnių pamintijimų.

Beje, verta dar pasakyti, kad nors vertimas tikrai neblogas, visgi angliškai skaityti buvo šiek tiek maloniau - gal dar ir dėl to, kad, sako, M. Kundera visada atidžiai peržiūri savo kūrinių vertimus į anglų kalbą.

Taigi, tiesiog galiu pasiūlyti dar neskaičiusiems - gal kam nors iš jūsų "Lėtumas" taps tikra atgaiva prieškalėdiniuose ir naujametiniuose skubėjimuose. Gal pristabdys ir primins, kuo dar, be nutrūktgalviško lėkimo, galima stabtelėjus pasimėgauti. Juolab, kaip sako autorius, "esama paslaptingo ryšio tarp lėtumo ir atminties, tarp greičio ir užmiršimo"...

Per daug įsibėgėjusiems