Moll Geneviève „MADAM SAGAN: PRIE KAPO DUOBĖS“

Jau daugiau kaip dveji metai, kai jos nebėra. Taip, žinoma, rašytojas gyvas, kol gyva ir skaitoma jo kūryba ir taip toliau. Bet ji jau nebešėlsta vakarėliuose, nekenčia didžiulių kūno ir dvasios skausmų, nekovoja su skolų ir mokesčių lavina, knygų leidėjų reikalavimais, nebeieško narkotikų. Jos mylimų vyrų ir moterų sąrašas nutrauktas kartą ir visiems laikams. Madam Sagan, kurios tikrasis vardas buvo Fransuaza Kuarė, išgėrė savo gyvenimą iki paskutinio kraujo lašo. Skambu? Galbūt, tačiau patirti rašytojos išgyvenimai nuo šios frazės nutraukia bet kokią romantizmo aureolę.

Knyga apie neabejotinai ne tik talentingą, bet ir skandalingą asmenybę rizikuoja nuklysti į pikantiškas bulvarinių laikraščių antraštes. O ir autorė jos – spaudos, radijo bei televizijos žurnalistė. Skaitydama žymių žmonių biografijas visada piktinuosi aptikusi tokias frazes:

”Ji paniekinančiai perkreipė lūpasirspjaute išspjovė žodžius”. ”Jis šiurkščiai nustūmė vienintelės jį mylėjusios moters ranką, o jo akyse žaidė pyktis ir ironija”. Pykstu ne vien dėl melodramatiškų scenarijų. Tiesiog manau, kad negalima realios asmenybės gyvenimo konstruoti pagal savo sampratą. Jei nesame amžininkai, tai tikrai ne mums spręsti, ar paniekinančiai ponia X perkreipė lūpas, ar ne. Nemėgstu autoriaus, kuris lyg į medį pasilypėja į žinomos asmenybės figūrą ir nuo ten mojuoja visomis meninės raiškos priemonėmis, kurios tik ateina į jo šviesią galvą. Taigi noriu pasakyti, kad čia to nėra. Nors tam daug palankių aplinkybių: autorė ir F.Sagan yra bendravusios, informacijos apie rašytoją rasti tikrai nėra sunku – vis dėlto dvidešimtasis amžius... juolab kad žiniasklaida, kaip supratau iš užuominų knygoje, atsiliepdavo ne tik apie kūrybinio Madam Sagan gyvenimo vingius. Daug mylimų vyrų, daug mylimų moterų, audringi vakarėliai, gluminantys santykiai su broliu, aistra narkotikams – kiek autorei reikėjo pastangų iš tokių detalių sukurti tokį subtilų, neįkyrų, aristokratišką paveikslą? Gal tai padiktavo G.Moll pagarba rašytojai? Bet kuriuo atveju skaitytojas tikrai nesužino, ką reiškia žodis ”neskanu”. Jis neturi kada pasibjaurėti lovos reikalų analize ar suskaičiuoti vietų, kur moteris yra vėmusi ar tiesiog iš didelio linksmumo nepaėjusi. Čia to nėra. Meilužių vardai čia pateikti taip pat oriai, kaip ir kintantys knygų tiražai, leidyklų pasiūlymai, sėkmė loterijose, pelnyta žymių žmonių pagarba.

Tai knyga apie talento dovaną ir naštą, tekusius moters pečiams. Garsusis romanas ”Sveikas, liūdesy” skaitytojus pasiekė tada, kai F.Sagan buvo vos aštuoniolika. Tik aklas ir kurčias skaitytojas pagalvos, kad jo suteiktos šlovės apakinta F.Sagan nuslydo nuodėmingų malonumų keliu. Talentas neklausia ir nesirenka. Jo duotybė įskelia žmoguje amžino alkio, neramumo, sunkumų troškulio kibirkštį. Ir tai – viskas. Nei meilužiai, nei profesinė sėkmė, nei motinystė gali ištrinti vidinę kančią. Sagan, atrodo, tai žino. Todėl šėlsta taip, lyg jau rytoj jos neliktų. Šėlsta ne tik iš linksmumo, gal veikiau – iš suvokimo, koks tragiškas pasaulis ir koks amžinai vienišas žmogus. Tokių asmenybių biografams lieka du keliai: arba pasismaginti išskaičiuojant galimas savęs deginimo priežastis, arba atsipindėti faktus, suvokiant, kad žmogaus siela ir lieka žinoma tik pačiam žmogui ir Dievui (kuriuo, beje, F.Sagan netikėjo). Tai knyga apie ribą tarp išorinės sėkmės, lydimos visokių ”ko jai trūksta?” ir vidinės žmogaus savijautos, dažnai taip ir prasilenkiančios su pelnytais šlovės blizgučiais.

Skaitant apie tokius žmones, kelintą kartą šauna kvaila mintis: net jei po mirties yra kitas gyvenimas, seni pažįstami į jį nepersikelia. Nesuprasti, neišgirsti, už rankos nepalaikyti žmonės todėl ir pasitraukia arba yra pašaukiami, kad pailsėtų nuo mūsų egoizmo. Gal ir Sagan dabar rašo knygas, pasislėpusi nuo kaltinimų už narkotikų vartojimą, mokesčių policijos, plėšrių leidėjų, pavydžių meilužių?..

Keistas pasirodė knygos epilogas. Iš F.Sagan laidotuvių einanti G.Moll svarsto, ”kada joje įvyko lūžis?” (p. 227). Du puslapiai pasvarstymų atrodo nieko verti. Čia turbūt galima pasakyti – nėra priežasties, nes tik mes patys ir esame priežastys. Tą, atrodo, galiausiai patvirtina ir pati autorė: „...regis, jos visiškai patenkinti negalėjo niekas. Netgi motinystė. Ji mylėjo savo vaiką, matė jį augantį. Bet visada ateina akimirka, kai, tapęs savimi, vaikas išsprūsta. Ir vienatvė darosi dar didesnė“ (p.229).

Apie gyvenimą su prieskoniais