Apie knygą: Federico Andahasi – ANATOMAS
Leidykla: Versus Aureus (2005)
ISBN: 9955601574

Vos paėmęs knygą į rankas ir pradėjęs tyrinėti tai, kas iš toli atrodo tiesiog dar vienas margas viršelis, buvau šiek tiek nustebintas: atvirai nepadoru. Nesu šventuolis, bet tokį viršelį nuo vaikų tektų slėpti, nors tai ir Šarūno Saukos paveikslo panaudojimas.

Tik štai knygos turinį tyrinėti pradėjau kiek ankstėliau, nei  viršelį, todėl pradžioje jis nedarė įtakos įspūdžiams. O turinys, bent iš pirmo žvilgsnio, buvo tikrai įspūdingas: renesansinė Italija, anatomas Metjus Realdas Kolonas, besigilinantis į moterų pažinimo paslaptis ir galiausiai parašantis visą traktatą apie tai, kas vadinama Veneros kauburėliu.

Traktatas parašomas dėl to, kad Kolonas atkakliai siekė žymios Venecijos kurtizanės meilės, bet ši tik dalijosi kūnu. Žinoma, už solidų mokestį, o pinigai, kitaip nei meilė, išsenka. Ir anatomui mirtinai parūpo surasti būdą užvaldyti ne tik moters kūną, bet ir sielą. Tik kaip? O gal atsakymas glūdi pačiame moters kūne? Kodėl gi nepaekspermentavus, kai aplink tokių kūnų netrūksta... . Tik štai – pavojus! Pasirodo, Kolono darbas kelia grėsmę bažnyčiai – kokie čia dar moterų organai, kurių tikriausiai nebuvo aptikęs pats Aristotelis? Pakvimpa autodafė.

Parašyta viskas tikrai meistriškai - tik paskui sužinojau, kad ši knyga 1996 m. buvo pripažinta geriausiu Argentinos romanu (autorius – argentinietis, ne italas, kaip pasirodė iš pradžių). Renesanso, sprogusio erotiškumu, bet vis dar tebegrasinančio laužais ir religinėmis dogmomis, atmosfera; žaidimas senovinėmis rašymo formomis, detektyvo verti linijų persipynimai. Beje, nors siužetas greičiausiai išgalvotas, bet pagrindinės veikėjas – istorinė asmenybė, kaip ir pats darbas „De re anatomica“. Viena iš pagrindinių šio veikalo tezių – moteris neturi sielos ir tai įrodoma anatomiškai ir moksliškai! O sielos, beje, moteris neturi dėl to, kad ji turi tą „veneros kauburėlį“. Kaip tai gali būti susiję? Nesakysiu, per daug įdomiai viskas aptariama traktate, kurį tikrai verta perskaityti (nors, prisipažinsiu, originalo neskaičiau - naudojausi Andahasi interpretacija.

Istorija ir fantazija knygoje taip gražiai suausta į vieną audinį, jog  nebežinai, kuo tikėti, ir kuo – netikėti (nejaugi tikrai moteris neturi sielos?!?) Kita vertus, vietomis tekstas ir vaizduojami dalykai tampa tikrai šlykštoki, ką jau bekalbėti apie logišką ir žiaurų finalą. Perskaitęs tokią knygą nesijauti prašviesėjęs (nors sužinai tikrai nemažai), todėl mano rekomendacija būtų: jeigu nemėgstate natūralizmo, jeigu jums nepatinka tamsioji žmogaus pusė arba, pvz., jeigu sunkiai skaitėsi M. Waltario „Mikaelis klajūnas“, „Anatomo“ geriau net neskaitykite. Nors – privalau pabrėžti – parašytas jis puikiai, įdomiai, talentingai.

P.S. Labai gaila, kad nebeturiu po ranka teksto. Būtų galima prirankioti tikrai pikantiškų citatų. O gal kas nors turite?