Kaži ar rasis toks neišprusėlis, kuris nebūtų girdėjęs apie Bibliją. Nors atlikus gatvėse "Klausimėlio" apklausą rastųsi ne vienas sakantis, kad tai maldaknygė, knyga apie Budą ar pan. Man nė motais tokie atsakymai, kaip ir tai, kad pats prieš porą savaičių nebūčiau pasakęs, ar Galijotas yra Senojo Testamento veikėjas, ar Rable "Gargantiua ir Pantagriuelis" personažas. Man šiek tiek rūpėjo mano pačio nežinojimas, kas pasakojama Biblijoje, perkamiausioje knygoje pasaulyje.

Mano mokyklinės tikybos pamokėlių žinios sustojo kažkur prie Ievos polinkio į nuodėmes ir Abraomo sanguliavimu su tarnaite, Saros sutikimu. Buvo ir bandymas skaityti Šventojo rašto tomus, bet tada tai buvo dar sudėtingiau, negu Homero hegzametras. Tad buvo pats laikas vienu šūviu nušaut du zuikius: sužinot Biblijos istoriją ir tuo pačiu atsakyt sūnui į jau pradedantį atsibost klausimą "kas yra Dievas?".

Iš pradžių skaičiau aplinkiniams nesiafišuodamas - visgi Biblija vaikams. Pirmuosius puslapius įveikiau kartu su sūnumi, kuris greit nusprendė, kad Dievas yra negeras, nes išvarė žmones iš rojaus, sukėlė potvynį, neleido užbaigti Babelio bokšto ir pan. Be to, klausimas, kas per daiktas yra Dievas, vaikui liko atviras ir šis gražiai, Izaokui beieškant žmonos, nuo tolimesnio "Biblijos vaikams" skaitymo nusimuilino. Manykime, kad ateityje šios knygos skaitymą pratęs (kad ir panašiomis paskatomis kaip mano) Aš taip pat neėmiau eskaluoti temos apie tai, kaip šimtametės moterys gali gimdyti, ar jog Nojaus laivas, kad tilptų visų pasaulio gyvūnėlių poros, turėjo būti didesnis už amžinatilsį Titaniką. Šios ir kitos antikrikščioniškos Biblinės banalybės taikliai pažymėtos Marko Tveno "Adomo dienoraštyje". Bet manau, kad Biblijos nereikia suvokti kaip rimtos realiais faktais paremtos istorijos - tai tiesiog gražus hiperbolizuotas pasakojimas, kuriame įtvirtintos paprastos ir visiems priimtinos gyvenimo tiesos apie tai, kas iš principo yra teisinga, o kas ne.

Nežiūrint į akivaizdžius krikščioniškosios istorijos pramanus ir tai, kad šiomis dienomis vėl paūmėjęs ažiotažas dėl D. Brown'o keliamų "mįslių" ir jo oponentų veiksmų, perskaityti tiek Senąjį, tiek Naująjį Testamentą yra pravartu ir mažam, ir dideliam. Biblija - tai knyga, kuri gali įskiepyti ne tik tikėjimą į dievulį, bet mažą gali išmokyti elementarios gėrio sampratos, o didelį - bent suvokti, kas turima omeny vartojant tokius palyginimus kaip "geras kaip samarietis", "išmintingas kaip Saliamonas" ir pan. bei suvokti kitur minimų Biblinių personažų kontekstą.

Žinau, kad yra ne viena knyga, kurioje taip pat savais žodžiais atpasakojamas Biblijos tekstas, bet ar jos geresnės, ar blogesnės už čia minimą, neskaičius sunku pasakyti. Myrray Watts perpasakotas tekstas ganėtinai suprantamas. Sakiniai nesudėtingi. Knygos gale pateikiamas Biblinių žemių žemėlapis, kas leidžia vaizdžiau suvokti atpasakojamų istorijų geografinę vietą; taip pat yra žodynėlis, kuris netgi man per trumpas. Tad sunku nustatyti, kokio gi amžiaus vaikui skirta ši "Biblija vaikams".

Knygoje gausu H. Cann iliustracijų, kurių meniniu lygiu drįsčiau suabejoti. Visi piešiniai atrodo lyg nuspalvintas štrichas, spalvos šaltos, bruožai kampuoti, veidai visų vienodi. Šiais laikais net nemokantys skaityti vaikai mieliau vartys kokį "Antino Donaldo" žurnalą, negu šios "Biblijos vaikams" paveikslėlius. Ir kaip atsakyt vaikui į klausimą, kurį šis uždavė pamatęs 24 puslapyje į Nojaus laivą keliaujančius vėžlius: " ar tie vėžliai nemoka plaukti, kad bijo potvynio? " .

Nors ir vaikams, bet tai - Biblija