Nusiraminkite, ponai cinikai, kuriems meilė - jau sinonimas banalybei, prastam skoniui, o gal "čia rusai sugalvojo, kad nereiktų pinigų mokėti". Nors "Šilkas" ir meilės romanas, bet jis toks... na... toks šilkinis, kad niekuo neprimena savo žanro brolių. Vienintelė juos siejanti gija - tai meilė, bet juk meilė sieja įvairiai.

Įsivaizduokite knygą, kurį yra parašyta ant šilko atraižų plonyčiais teptuko brūkštelėjimais, ją paėmę į rankas nejaučiate svorio, vartant - puslapiai tarytum sklando ore. Toks tat jausmas užplūsta perskaičius šią knygą. O perskaityti ją gali per keturiasdešimt penkias minutes. Beje, 2007 m. "Tyto alba" ją perleido ypatingu formatu - senovinių japoniškų knygų, na, ir kas, kad rašė italas...

"Šilko" siužetas - gana paprastas: šilkverpių augintojas iš Prancūzijos Ervė Žonkūras, epidemijai sunaikinus šilkverpius, išsiruošia jų parsivežti iš Japonijos. 1861 m. - tuo metu Japonija - tik ką prievarta praverta svetimšaliams, bet vidumi likusi uždara, nesuprantama ir egzotiška šalis. Kelias tolimas...

Ir vis dėlto - užmirškime siužetą! Didžiausia šio kūrinio vertybė - tai stilius. Skirtingai nuo apžvalgos autoriaus, romano autorius rašo labai trumpais, tiksliais ir itin gracingais sakiniais, nevartodamas jokių tekstą apkraunančių ar nereikalingų žodžių, kruopščiai taupydamas žodžius. Viena iš "Šilko" dalių - vos aštuoniolikos žodžių! Pavadinimas ir rašymo stilius pasiekęs protu sunkiai suvokiamą vienovę, tačiau intuityviai supranti - toks yra šilkas, TAI yra šilkas. Beje, vienas pažįstamas žurnalistas minėjo, jog jų redaktorius liepė kiekvienam perskaityti "Šilką". Kad pasimokytų rašyti taupiai ir turiningai. Garbė tam redaktoriui!

Tad jaukų vakarą patogiai įsitaisykite fotelyje. Išjunkite televizorių. Įsipilkite į taurę vermuto, vyno, brendžio. Lai groja lengva klasika, džiazas arba Kitaro "Šilko kelias". Ir atsiverskite "Šilką".