Pre Scriptum. Ši apžvalga buvo parašyta dar tuomet, kai knyga nebuvo išleista lietuviškai. Tačiau dabar ji mus pasitinka jau ir lietuvių kalba. Vis dėlto, Gedimino Kulikausko padaryti ištraukėlių vertimai mums pasirodė pakankamai vertingi, kad jų tiesiog nekeistume knygos vertėjo variantais. Pastaruosius pateiksime netrukus.

Tikriausiai nedaug rasite knygų vaikams, į kurias atsitiktinai ar ne įsikniaubusiems "suaugėliams" taip pat nugara bėgioja šiurpuliukai ir, kartu, lygiai taip pat sunku atsiplėšti nuo to šalto, užburiančio žavesio, kuriuo persunktas kūrinys.

"Drebulys nuo šios knygos perbėga stuburu, nusileidžia į pėdas, o iš ten - į taksi iki pat artimiausio aerodromo. Ji kelia siaubą subtiliai, geriausių pasakų stiliumi; tai tiesiog šedevras... O Jūsų nuomonė apie sagas pasikeis visam laikui..." , - taip teigia žinomas fantastikos rašytojas, šmaikštusis Terry Pratchett.

"Balsas buvo kaip mamos. Koralain pasuko į virtuvę, iš kur jis ir pasigirdo. Virtuvėje nugara į ją stovėjo moteris. Ji buvo labai panaši į tikrąją Koralain mamą.

Tik štai...

Tik štai jos oda buvo balta kaip popierius.

Tik štai ji buvo aukštesnė ir liesesnė.

Tik štai jos pirštai buvo pernelyg ilgi ir nenutrūkstamai judėjo, o vyšniniai nagai buvo lenkti ir aštrūs.

-Koralain? - kreipėsi į ją moteris. - Tai tu?

Ir čia ji atsisuko. Vietoj akių ji turėjo dideles juodas sagas.

-Laikas pietauti, Koralain, - pasakė moteris.

-Kas jūs? - paklausė Koralain.

-Aš tavokitamama, - atsakė moteris. - Bėk, pasakyk savokitamtėčiui, kad pietūs paruošti. - Ji atidarė viryklės dureles. Koralain staiga suprato, kaip ji išalkusi. Iš viryklės kvepėjo nuostabiai. - Na, eik gi!

Koralain išėjo į koridorių ir pasuko tėčio kabineto link. Atidarė duris. Nugara į ją prie monitoriaus sėdėjo kažkoks vyriškis.

- Sveiki, - pasakė jam Koralain. - Aš... aš norėjau pasakyti, kad ji pasakė, kad pietūs paruošti.

Vyriškisatsisuko.

Vietoj akių jis turėjo sagas - dideles, juodas ir blizgančias."

O prasidėjo viskas, žinoma, nuo seno, kiek apleisto namo, kuriame, kaip stropiai suskaičiavo Koralaina, buvo palėpė, rūsys ir sodas, vandens šildytuvas sandėliuke, 153 mėlynos spalvos daiktai, 21 langas ir 14 durų, iš kurių tik trylika atsidarydavo.

Savaime suprantama, atsidarydavo ir keturioliktosios (jas buvo galima atrakinti senu pajuodusiu raktu), tačiau už jų buvo tik plytų siena.

"Kažkada čia buvo vienas namas, - paaiškino mama, - durys kažkur vedė. O po to namą padalijo į butus ir praėjimą paprasčiausiai užmūrijo plytomis. Kitoje sienos pusėje yra kitas butas, kurio dar niekas nenupirko."

Tačiau kodėl tėvai stropiai užrakinėja duris, kurios niekur neveda?.. Ir kodėl kvaištelėjusio kaimyno - senuko dresuotojo pelės mergaitei perduoda žinutę "neik pro tas duris" ? Kodėl ne mažiau keistos kaimynės (karjerą baigusios aktorės) išburia Koralain (su arbatžolėmis), jog ši "...baisiam pavojuje" ?

Ir kodėl "...Koralaina ilgai gulėjo lovoje, negalėdama užmigti. Ji jau beveik užsnūdo, kai lietus baigėsi, ir čia pasigirdo: "t-t-t-t-t-t..." Koralain atsisėdo.

Staiga kažkur sugiiiiiii...

...rgždėjo."

...o naktį, per sapnus, ūmai "prasimuša" mažų juodų žvėrelių (raudonomis akutėmis ir aštriais geltonais dantukais) dainelė/šnypštimas:

"Maži mes, bet mūs nemaža, mūs nemaža - maži mes...

Laukėm čia, kol tu ateisi,

Būsim čia, kai tu parkrisi..."

Taigi, maža mergaitė Koralaina be jokio balto triušio pagalbos netikėtai papuola į pasaulį, kuriame viskas kiek KITAIP. Na, o be "mažų juodų žvėrelių" Koralaina ten susitinka ir su, matyt, L. Kerolio Češyro katino ar M. Bulgakovo Begemoto pusbroliu:

"- Katinai vardų neturi, - atsakė jis.

- Tikrai? - paklausė Koralaina.

- Tikrai, - patvirtino katinas. - Vardus turite jūs, žmonės. Tai todėl, kad nežinote, kas tokie esat. O mes, štai, žinom, ir mums vardų nereik."

O šis arogantiškas padaras veikiau sutiks rizikuoti pietumis, nei būti kaip nors vadinamas:

"- Na, ką aš sakiau? - prunkštelėjo katinas. - Ne taip jau ir sunku mane pažinti, tiesa? Ir be jokių vardų.

- O jei aš norėčiau tave pašaukti?

Katinas niekinančiai suraukė nosį ir, įsigudrinęs suteikti snukiui rūgštoką išraišką, pranešė:

- Šaukti katinus - beviltiškas užsiėmimas. Toks pat, tarsi ieškoti vėjo laukuose.

- O jei laikas pietauti? - nepasidavė Koralaina. - Vargu ar tu norėtum praleisti valgio metą.

- Žinoma, - sutiko katinas, - bet tuomet tereikia paprasčiausiai šūktelti "Pietūs!". Aišku? Vardai nereikalingi."

Tiesa, filosofinių, "češyriškų" būdo bruožų katinas turi ne mažiau nei užsispyrimo ir arogancijos:

"Ši klupdama žengė kelis žingsnius ir pasileido bėgti. Letenos smūgiu katinas švystelėjo žiurkę į orą ir sugavo nasrais.

- Liaukis! - suriko Koralaina.

Katinas numetė žiurkę priešais save ir atsidusęs kandžiu balseliu ištarė:

- Kai kuriems katiniškas įprotis žaisti su grobiu atrodo kilniaširdiškas, juk būtent jo dėka maža greitakojė užkanda gali pasprukti... kartais. Kaip dažnai pabėgdavo tavo pietūs?"

Na, jei jau katė ir žiurkės, tokiam pasaulyje būtinai atsiras ir šunų. Taip pat gana keistokų, sėdinčių teatro salėje, stuksinčių uodegomis į kėdes ir su amsėjimais stebinčių artisčių pasirodymus. Artistės gi iš dėžės išsitraukia durklą:

"- Aš priešais save matau durklą? - paklausė ji.

-Taip, taip! - ėmė rėkti visi maži šuneliai iš salės.

Mis Forsibl padarė reveransą ir šunys vėl sustuksėjo uodegomis. Šįsyk Koralaina nepasivargino paploti.

Mis Svink atsitraukė atgal, trinktelėjo sau per šlaunį ir šunys ėmė loti."

...o Koralaina ūmai suprato, kad triukui su durklu artistėms reikalingas savanoris... Ir vargu ar tas triukas savanoriui labai patiks - juk jei jau gyvūnai elgiasi kaip apsiriję kanapių, tai ko tikėtis iš suaugusiųjų?...

Iš pirmo žvilgsnio pasaulis, į kurį galų gale papuola mergaitė, keistas, bet gana mielas, tačiau šiurpuliukai neilgai trukus virsta šiurpuliais, o kitųtėvų žvilgsniai pamažėle tampa vis alkanesni:

"Kol Koralaina valgė, kitamotina nenuleido nuo jos akių. Sunku pasakyti, ką atspindėjo jos anglinės akys-sagos, bet Koralaina nusprendė, jog ji taip pat atrodo išalkusi."

Kažkuo ši knygelė (knygelė vaikams!) man priminė siaubo filmą "Kiti", kuriame puikiai suvaidino Nicole Kidman ir kuriame seną vienišą dvarą gaubia panaši kito pasaulio migla, kaip ir "Coraline".

Na, ne veltui šis N. Gaimano šedevras pelnė "Bram Stoker Award 2002" ir buvo nominuotas "Internation Horror Guild Award 2002" (apdovanojimų sąrašą galima ir pratęsti dar įspūdingesniais "Hugo Award 2003" ir "Nebula Award 2003", taip pat "British SF Award 2002" ir "Locus Award 2002"). Belieka, matyt, pridurti, kad jei egzistuotų premija "Geriausias siaubo kūrinys vaikams", ši knyga neabejotinai ją pelnytų.

Daugiau apie "Coraline" ir jos autorių galite rasti šiame rusiškame tinklapyje. Taip pat rekomenduoju aplankyti ir šį puslapį.

Būtų velniškai gerai kada nors šią knygą perskaityti ir lietuviškai. O jei dar ją iliustruotų S. Eidrigevičius, bijau, daugeliui vaikų ji jau būtų "per sunki" ir kai kurie bijotų tėvų veiduose ūmai išvysti "sagas":

"- Ji tavęs neįskaudins, - sušnabždėjo vienas iš vaiduokliškų balsų.

- Ji pasiims tavo gyvastį ir visa, kas tau brangiausia, ir iš tavęs liks tik dūmelis, migla... Ji pasiims tavo džiaugsmą. Ir vienąsyk tu pabusi ir suprasi, kad tavo siela ir širdis dingo. Ir tu tapsi tuščiu luobu, tyliu šnabždesiu, ne stipresniu nei susapnuotas sapnas ar prisiminimai apie kažką, seniai užmirštą.

- Tuštuma, - sušnabždėjo trečias balsas. - tuštuma, tuštuma, tuštuma..."