Apie knygą: Per Petterson – VOGTI ARKLIUS
Leidykla: Tyto alba (2008)
ISBN: 9789986166047
Puslapių skaičius: 220

Prisėsiu parašyti knygos apžvalgą.

Mano kompiuterio klaviatūroje ilgasis "tarpo" klavišas dešinėje pusėje nusitrynęs. Ir dar raidžių "a", "s" ir "d" klavišai. Vos po dvejų metų. Gal nueiti laukan parūkyti. Tik prieš tai dar gal pasidarysiu kavos. Mūsiškiame kontoros gale stovinčiame aparate ji gerokai prastesnė nei ten, už reklamos skyriaus. Tokia skysta ir permatoma. Ten, kitoje pusėje – net ir su puta. Tik kad nesinori eiti pro tas visas sales, kur perpus jaunesnės šviesiaplaukės kažką bando įžiūrėti skystų kristalų ekranuose. "Ačiū" – sako aparatas. Pasiėmiau kavą, todėl gal palauksiu lifto. Pirmas atvažiuos kairysis ar dešinysis? Einu lažybų, kad kairysis. Laimėjau. Kieme lyja. Nors gal veikiau dulkia. Taip pat, kaip ir tądien, kai sodyboje sedėdamas dėliojau ant seno nudrengto žurnalinio stalelio šitos knygos rankraščio lapus. O, mūsų čia daug – rūkančiųjų mažumos. Ne, mobiliuosius, matyt, vis dėlto geriausia pamiršti ant biuro stalo – taip, kaip aš padariau. Cigaretės tapo retesnės, ir visai nereikia, kad į šitą mano meditacijos rūšį lįstų kas nors pašalinis. Apskritai – mobilusis yra nuolatinis tavo nuosavos erdvės pažeidėjas. Gal dėl to Turnui jo ir nereikia. Jis bando atkurti savo, tik savo erdvę. Kiekvienas dirgiklis yra pasikėsinimas į šį savo pasaulio ir savo erdvės kūrimą.

Jeigu iki šios apžvalgos vietos dar nesusierzinote, galite drąsiai eiti ir skaityti "Vogti arklius". Anotacijoje parašyta: "New York Times Book Review" sako, kad knyga yra viena iš geriausiųjų 2007-aisiais parašytų penketuko. Aš ne prieš.

Jeigu jūs iš tikrųjų mėgstate skaityti, o ne "ryti", jeigu jūs mėgaujatės žodžio magija (Eglės Išganaitytės vertimas puikus), o ne jaudinatės dėl to, kaip ten baigsis pagrindinio herojaus mylimajai, pakliuvusiai į mafijos nagus, jeigu manote, kad svarbiau pasakojimas negu laiminga pabaiga – knyga jums. Ji jums, jeigu jūs neskuodžiate iš kino salės po penkių minučių islandiško filmo apie du senukus, pabėgusius iš senelių namų. Ir jeigu taip nedarote, tai prie šios knygos gali norėtis grįžti dar ne kartą.

Apie ką? Žmogus atvažiavo į kalnų trobelę, kad joje baigtų savo kelionę šia ašarų pakalne.

Turi šunį. Susitiko kitą žmogų, irgi turintį šunį, kuris pažadino prisiminimus apie paauglystės vasarą kitoje kalnų trobelėje.

Apie ką dar? Apie vaiko tapimą vyru. Apie seno žmogaus susitaikymą su savim ir savo praeitim. Apie vyrus ir moteris. Šunis ir šeimininkus. Mišką ir arklius. Norvegus ir švedus. Ir vokiečius. Upę ir sielius. "Volvo" ir "Jonsered". Pjuvenas, duoną, pieną, sakus ir skausmą.

Nes pagrindinis knygos sakinys, bene keturis kartus pakartotas – "tu pats nusprendi, kada tau skauda".

Va tokia ji ir yra – apie tai, ar galima ir kaip galima išvalyti iki svaiginančio ir deginančio skaidrumo viso gyvenimo skausmą.

Neparašyta knyga, nes svarbiau yra ne tie lėtai besisunkiantys iš puslapių žodžiai, o žodžius supanti tyla – ta, kurioje jie užaugo. Svarbiau yra tie raudoni ratilai ir blizgūs taškeliai, bėgiojantys po akių vokais, kai užsimerki, negu tas vaizdas, kurį tik ką matei. Niekaip negalėjau negalvoti: kažkaip labai dzeniška. Tokia ilga ilga meditacija.

Per Petterson, "Vogti arklius" – nusiteikusiems kurį laiką pamedituoti.