Nepasiskelbusioji imperija

Autorius: Gediminas Kulikauskas
Data: 2010-02-18

cover Apie knygą: Zenonas NorkusNepasiskelbusioji imperija
Leidykla: Aidai (2009)
ISBN: 9789955656739

...perskaitęs (dar ne visą) aš iš tikrųjų kone patikėjau, jog Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė gali būti vadinama imperija.
Tiesa, neapleidžia jausmas, kad, panorėjęs, it koks Kantas (Imanuelis), Norkus galėtų ramiai prirašyti tokio pat storio knygą-argumentą - kodėl LDK negali būti vadinama imperija.

O kol kas - skaitau ir gėriuosi. Tokio lygio ir tiek originalių pamąstymų vienam darbe lietuvių autorių darbuose iki šiol dar neteko sutikti. Kiek apmaudoka, kad autorius ne-visai-istorikas (jis, nepabijokim to žodžio - filosofas), bet gal tai net ir dėsninga: iš šalies geriau matyti ir tai, ką Bumblauskas, Gudavičius (eilės tvarka atsitiktinė) tik neryškiai pabrėždavo, Norkaus darbe sužibę it kokia Šiaurinė žvaigždė.
Kiek menu jo paskaitas - Norkus - mokslininkas iki kaulų smegenų (ką parodo net jo apsirengimo stilius ;)  
Svarbiausia - jis nebijo mąstyti (ir nusišnekėti), nebijo pasinaudoti alternatyviąja istorija (kas daugeliui "rimtų" istorikų Lietuvoje dar "neprestižas"). Pvz., man tikrai atrodo, kad autorius savo laiku galėjo skaityti nemirtingą Buškovo ir (kas ten tas kitas autorius) "Россия, которой небыло", kur irgi dėstyta LDK, kaip demokratinės Rusijos valstybės-valstybių aibės kūrėjos galimybė.
"Nepasiskelbusioje imperijoje" tokia daugybė originalių ir ryškių minčių (kad ir apie Lietuvos valstybės susidarymą), kad niekaip neišeis jos "praryti" - kitą puslapį paskaitai du ir tris kartus, mintyse diskutuodamas su autoriumi. 

Kertinė (kiek supratau) knygos mintis: LDK buvo imperija (jos zenitas XIV a. antra pusė-XV a. pirma), kurios stuburą sulaužė praleistas lūžinis momentas XV a. pabaigoje - sprendimas neparemti demokratinio rusų Didžiojo Naugardo respublikos, 1471-aisiais pralaimėjusio totoriškos tradicijos Maskvos kunigaikštystei. Kartu tai buvo ir rytų slavų troškimo sukurti ir gyventi vienoje didžiulėje valstybėje vilčių žlugimas, nes LDK tai būtų pavykę sėkmingiau, nei Maskvai, kuriai kad ir sunaikinus LDK, nepavyko tiek jos ištrinti ir suvirškinti, kad išvengtų baltarusių ir ukrainiečių etnosų susiformavimo.

Savalaikė parama Naugardui, totorių-maskvėnų agresijos atrėmimas ir Maskvos sunaikinimas, anot autoriaus veikiausiai būtų Rusijoje sukūręs (ar išlaikęs) daug mažesnių kunigaikštijų - kaip Tverės, Riazanės, tad:

Rytų Europos politinis žemėlapis (daug palyginti nedidelių valstybių, iš kurių išsiskirtų tik LDK ir demokratinis, o todėl ir toks palyginti taikingas Didysis Naugardas) savo konfigūracija nelabai skirtųsi nuo tos spalvų įvairovės, kuri pradžiugina akį, pažvelgus į Vidurio ir Vakarų Europos politinį žemėlapį po imperinės Rusijos platybių nykumos. LDK būtų likusi didžiausia Europos valstybe.

Paradoksalu, tačiau, pasiglemžusi Naugardą ir LDK:
Maskvos imperinė idėja galiausiai patyrė ne ką mažesnę nesėkmę, kokia ištiko ir Algirdo-Jogailos-Vytauto imperinę idėją ("visa Rusia turi priklausyti Lietuvai"). Geriausiai Maskvos valdovams sekėsi įgyvendinti siekį perimti Aukso Ordos paveldą, tampant Eurazijos stepių juostos "baltaisiais carais". Bet ir čia ženkli buvusių Ordos žemių dalis galiausiai išsprūdo iš Maskvos imperijos valdžios. Iškalbingiausiai apie Ivano III laikais susiformavusios Maskvos imperinės programos nesėkmę byloja nepriklausomų Baltarusijos ir Ukrainos valstybių egzistavimas buvusiose LDK teritorijose.
Daugeliui rusų iki šiol brangi visų rytų slavų visiškos vienybės idėja galėjo būti įgyvendinta tik tuo atveju, jeigu Algirdui ar Vytautui būtų pavykę įgyvendinti visų buvusios Kijevo Rusios žemių pajungimo savo valdžiai programą. Tokiu atveju trijų rytų slavų tautų ir jų valstybių šiuolaikinėje Rytų Europoje nebūtų. Būtų viena didžiulė rusų tauta, gyvenanti vienoje valstybėje. Ta tauta veikiausiai būtų visiškai asimiliavusi tos valstybės kūrėjus lietuvius (gal išskyrus žemaičius) kaip romaniškoje prancūzų tautoje be likučio ištirpo germanai frankai. Tokios tautos sukūrimas buvo strateginis tautinės politikos tikslas carinėje Rusijoje paskutiniaisiais jos dešimtmečiais.


Ir vėl - už ką Maskvos kunigaikščiams turėtų jausti šiandien Vasario 16-ąją švenčiantys lietuvių patriotai, che, che:
Kalčiausi dėl šovinistinių didžiarusiškų svajonių neišsipildymo yra rusų nacionalistų ir šovinistų visaip šlovinami Maskvos kunigaikščiai ir carai bei stačiatikių bažnytininkai (tokie kaip metropolitas Aleksijus). Tai jų aršus pasipriešinimas sužlugdė lietuvių valdovų, kurie vieni galėjo įgyvendinti šias svajones, siekius. Šiuolaikinės lietuvių tautos atstovas savo ruožtu gali jausti tik dėkingumą Maskvos valdovams už tai, kad jie sutrukdė senovės lietuvių valstybininkams paaukoti lietuvių tautą ant Kijevo Rusios atkūrimo aukuro. LDK valdžiai pajungus visas rusėnų žemes, Vilnius būtų tapęs antruoju Kijevu, bet istorija veikiausiai būtų likusi be tokios ateities, kurioje būtų galėjusi atsirasti modernioji lietuvių tauta ir jos tautinė valstybė.

Na, teiginys diskutuotinas, kaip ir daugelis knygoje (pvz., taip jau nesiečiau imperinės idėjos žlugimo su modernios tautos nesusiformavimu, pagaliau juk kokie estai-latviai sėkmingai sukūrė tautines valstybes, nors viduramžiais ir neturėjo tokių užmojų, kaip lietuviai), bet, po šimts velnių - vien už galimybę diskutuoti tokiais klausimais, vien tokių idėjų kėlimą reiktų padėkoti Norkui.

O dar geriau - šią knygą kuo skubiau versti į rusų kalbą, ir mestelti it kokiam Jasonui akmenį į iš drakono dantų dygstančią karių minią...;) 
Nes:
Rusijai tapti "normalia" ar europietiška šalimi (o apie tai nesvajoja retas rusas, įskaitant ir buvusį prezidentą Putiną), labiausiai kliudo tai, kad ji vis dar lieka imperija. Būtent imperinis Rusijos valstybingumo pobūdis trukdo jos demokratizacijai. Tai yra pagrindinė abiejų (1917 m. ir 1991-1998 m.) Rusijos demokratizacijos nesėkmių pamoka.
Kai tik Rusijoje prasideda tikra (nefasadinė) demokratizacija, įsibėgėja ir imperiją griaunančios išcentrinės tendencijos.
...Rusas patriotas atsiduria prieš tikrai sunkią dilemą: arba liberali demokratija, arba "vieningos ir nedalomos" Rusijos valstybės išsaugojimas. Mūsų, lietuvių, protėviai galėjo išvaduoti rusų patriotus nuo šios tragiškos dilemos, tiesiog laiku užkirtę kelią Rusijos imperijos, kurią mažai kas pasaulyje nelaiko blogiu, atsiradimui. Jie galėjo išvaduoti būsimus rusus nuo imperijos naštos...


Trumpai kalbant - knyga rekomenduotina kiekvienam, bent kiek besidominčiam Lietuvos istorija, nesustabarėjusio požiūrio, na ir žingeidžiam žmogui. Alternatyviosios istorijos mėgėjams irgi - kone privaloma...:)

Komentarai

marius@dipolis.lt 2010-02-22 10:08:57
Zenonas Norkus yra, kaip čia pasakius, išvedžiotojas, o jei būti maksimaliai griežtam - demagogas. Jis ne istorikas, o filosofas. Tai tuom būtų galima ir baigti, tačiau blogiausia yra tai, kad būdamas Vilniaus universiteto profesorius, filosofas, kaip mokslininkas daro didelę klaidą suplakdamas buitinę imperijos sąvoką su moksline imperijos sąvoka. Taip, buitiniame lygmenyje imperija gali būti pavadinta bet kuri didelė, galinga valstybė, bet mokslininkas, istorikas privalo naudoti mokslines sąvokas. Taip, yra istorikų, kurie ir Švedijos suklestėjimą 17 amžiuje vadina imperija. Tačiau tai nemoksliška. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija nebuvo imperija, nes nei vienas didysis kunigaikštis neturėjo pretenzijų save įvardinti imperatoriumi. Sritiniai kunigaikščiai jautėsi lygus su didžiaisiais kunigikščiais, o imperijose taip nebuvo. Autorius gal turėjo tikslą suteikti didesnę praeities šlovę, bet išvedžiojant galima dar ir ne tokių nesamonių priskaldyti. Nors knygos argumentacija nuosekli ir logiška, bet visa tai veltui. Autorius be reikalo sukuria iliuzijų, kurios yra klaidingos.
medinis 2010-03-02 20:13:20
Mariau, Algirdas tikrai buvo imperatorius (bazelis), ir po Mėlynųjų vandenų turėjo tam visas teises, daugiau nei užtenka. Deja, kiti Lietuvos valdovai ne. Vytautas turėjo progą tokiu tapti husitų reformacijos metu, bet Vytautui toli iki Algirdo.
medinis 2010-03-02 20:13:20
Mariau, Algirdas tikrai buvo imperatorius (bazelis), ir po Mėlynųjų vandenų turėjo tam visas teises, daugiau nei užtenka. Deja, kiti Lietuvos valdovai ne. Vytautas turėjo progą tokiu tapti husitų reformacijos metu, bet Vytautui toli iki Algirdo.
marius@dipolis.lt 2010-03-15 09:14:34

Algirdas nebuvo imperatorius - čia tik Z. Norkaus interpretacija. Algirdas 1371 metų šaltinyje skirtame Bizantijai yra įvardintas kaip basileus, tai savo ruožtu verstina kaip imperatorius. Tačiau tai nėra pakankamas įrodymas. Lygiai taip pat teutonų kronikose Kęstutis yra įvardijamas kaip karalius. Bet ar Kęstutis buvo karalius? Atsakymas - ne, nes pačios LDK šaltiniai Kęstutį įvardija kaip kunigaikštį. Tas pats su Algirdu - patys LDK šaltiniai Algirdą įvardija kai kunigaikštį. Algirdo raštininkas galėjo blogai išversti, ar tiesiog norėdamas apibūdinti valdovo galios lygiavertiškumą (nepamirškite valdovai vienas kitą įvardindavo broliais, o aklai imant šaltinio tekstą įšeitų valdovai buvo giminės), o gal tiesiog atsainiai pavartojo terminą basileus. Lygiai taip pat 1990-1992 metų Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos pirmininkas angliškuose šaltiniuose yra įvardintas kaip president. Bet ar buvo V. Landsbergis Lietuvos prezidentas? Atsakymas žinomas - ne. Tai ką rašau yra suprantama bet kuriam istorikui. Deja filosofas neskiria, parašė stambų veikalą, bet veltui, tik pripūtė miglos ir užhipnotizavo. Blogiausia, kad Zenono Norkaus darbas atrodo itin moksliškai. Vėl istorikams bus vargo aiškinant kas buvo kas. Vėl reiks aiškinti elementarius dalykus, kaip kad diskutuojant su Gedgaudo, Pichel, Statkutės de Rosales ir kt. knygomis ir tų knygų pasekėjais...

aidas 2011-01-11 10:18:54

Mariau, mano manymu pas jus taip pat interpretacija.

kitas marius 2013-10-22 08:09:33

Mariau, kai sakai, kad patys šaltiniai įvardija Algirdą ar Kęstutį ne kaip karalių, o kaip kunigaikštį, tai ir yra tas siauras hermeneutinis požiūris, su kuriuo polemizuoja Norkus - vadinti reiškinius taip, kaip juos vadino jų amžininkai. Ir kas tos "mokslinės" sąvokos? Norkus irgi nuodugniai aptaria ginčus dėl sąvokų humanitariniuose ir socialiniuose moksluose - tai atviros sąvokos, kurių turinys nėra aiškiai apibrėžtas kaip kokioje fizikoje, o kinta mokslininkams siūlant įvairias interpretacijas. Ir Norkus labai aiškiai, moksliškai pagrindžia tokį atvirą požiūrį į savokas.

Skaityta.lt © 2001-2014. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt.