Nevykėlio dienoraštis

Autorius: offca
Data: 2010-03-13

cover Apie knygą: Eduard LimonovNevykėlio dienoraštis
Leidykla: kitos knygos (2010)
ISBN: 9786094270062
Puslapių skaičius: 246

(“Jei pabudęs vieną lietingą pavasario rytą, dar galite pagulėti, susimąstyti ir muzikos kiek paklausęs staiga sąžiningai sau ištarti: „O juk aš šiame gyvenime esu niekas – tik dulkė ar šūdo gabalas.“ – tada jūs dar nesate žuvęs žmogus.”)

Eduardas Limonovas buvo nevykėlis ir yra nevykėlis, tad didi galimybė, kad toks liks ir ateity. Tik amžinas nevykėlis gali parašyti kažką panašaus į „Nevykėlio dienoraštį“. Tam reikia ypatingų gabumų, iš kurių mažiausias ir didžiausias – būti gryniausiu nevykėliu.

Jei kam neaiški termino „nevykėlis“ samprata, tai Limonovas paaiškina: „Tarp kitų tautų paprastai apsigyvena nevykėliai. Didi ir narsi nevykėlių gentis išbarstyta po visą pasaulį. Anglakalbių šalyse juos paprastai vadina „lūzeriais” – kažką pametusiais. Ši gentis kur kas skaitlingesnė už žydus, ji ne mažiau veikli ir ryžtinga. Pavydėtinai kantrūs, jie kartais visą gyvenimą minta vienomis iliuzijomis… Reikia paminėti ir vieną būdingą ypatybę – kai juos aplanko sėkmė, šios genties vyrai ir moterys tučtuojau atsiriboja nuo saviškių, perima kitos tautos, kurioje jiems pasisekė, papročius bei gyvenimo būdą, ir jau niekas nebeprisimena, kad kažkada jie priklausė garbingai nevykėlių genčiai…”Genčiai, kuriai ilgesnį ar trumpesnį savo amželiaus tarpsnį priklausė kiekvienas homo sapiens. Manyti kitaip, ar bandyti kratytis tokio supratimo yra tolygu atvirai pasiskelbti tebesant nevykėliu. Nors nieko tame blogo. Tai netgi labai žmogiška. Štai aš – irgi nevykėlis.Perskaičiau mygom – per pusparę. Įvardijau knygelę lūzerių biblija ir švebeldžiuodamas poteriavau sau frazėmis: „Nėra kur eiti. Tėvai nelaukia – jų nėra. Nelaukia draugai – jų nėra. Nelaukia mylimasis arba mylimoji – tokių nėra. Nelaukia darbas – jo nėra – jis su manim susiliejęs. Nelaukia sugėrovai – gerti mečiau. Graudu. Kam apskritai keltis iš lovos“; „Visada bėgu nuo gero.“; „Myliu beprotybę“, „Kultivuoju ne logiką, o malonumus. Man patinka liguisti mano pojūčiai.“; „Patinka būti vargšu – tai meniška ir artistiška – gyventi vargingai – tai gražu.“ ir t.t.

Tokių ir daug panašių (man mielų) padugniškų citatų pilna knygelė, praktiškai iš to ir suklijuota. Pilna ir keiksmų, rusiškai amerikoniško leksikono, žargono. Matyt, todėl mūsasis pogrindininkas, anarchistasDarius Pocevičius vertimą dailino cielus trejus metelius. Anonsas gi „kitų knygų“ saite ana nuo 2007-ųjų kabo: tik užmatęs laukiau kaip tas Limonovas, norėjęs, kad šuo jam palaižytų, ale su metais net pamiršau, kad laukiau ir še tau kad nori – manosios nevykėliškosios tapatybės prisunkti puslapiai pagaliau pasirodė pačiu vargingiausiu Marijos peržegnotos žemelės knygynuose. Gerai, kad tame „varge estetizmo nors šakėm kabink“. Ir kabinau, kabinau…

O tas prikabintas Limono estetizmas „Nevykėlio dienoraštyje“ – labai jau bandantis lygiuotis į Henry Miller, Charles Bukowski, John Fante, (iš bėdos) net į Georges Bataille, bet nesigauna taip. Niekaip. Aforizminės mintys plačios, padugniškos, padrikos, absiblaususios, apsvaigusios, kartais net genialios, bet literatūriniu perversmu čia nekvepia. Tiesiog vykusiai andergroundo poetas rašo apie nevykėlius.

1983-iaisiais išleista knygutė pasakoja apie rašytojo dienas Niujorke. Nėra tai kažkoks padienis dienoraštis, net siužeto normalaus neturi: tiesiog filosofuoja apie tą ir aną, nuotrupomis perteikia liguistus mintijimus, daugiausia apie savo veltėdžiavimą, nevykėliškumą, santykiavimą, kur antrų galų filosofija ir buitiakas vaidina pagrindinę rolę.

„Pats aš mėgstu tik rašyti, ir tai ne visada. O apskritai norėčiau nieko neveikti. Ką nors mąstyti. Kokius nors eilėraščius prisiminti. Saulutėje gulėti. Mėsą valgyti. Vyną gerti. Mylėtis arba revoliucijas kurstyti. O rašyti – tik kartais.“

Nevykėlis svaičioja apie revoliucijas, bet pats nežino ar čia prieš Ameriką, ar prieš Rusiją, o gal prieš Kiniją reiktų šiauštis, tad tas revoliucinis šūdmaliavimas, bandant su pimpalu jūroj druską maišyti, nieko nevertas ir į antrą „dienoraščio“ pusę darosi nuobodus ir ne ką geresnis už paties autoriaus peikiamus kišeninius poetus pseudomaištininkus.

O Limonovo drąsa man imponuoja. Pavyzdžiui, ne kiekvienas drįstų siūlyti savo (ar ne) tėvynainį Solženyciną šūduose nugramzdinti ar su patosu pasakoti apie savo pedofiliškas fantazijas ir smurtavimą prieš moteris. Kai kas to ir drąsa nepavadintų, bet aš užskaitau šitą kaip Edinkos talento apraišką.

„Nenoriu pasidaryti senu šūdo gabalu, tarnaujančiu šitai visuomenei, nenoriu pisti kas papuolė, noriu pisti ką myliu!“

Taigi, kaip matote pliekiu nevykėlių biblijos autoriui per šikną. Bet ne todėl, kad jis baisiai nevykėliškas, o, tiesiog, todėl, kad taip daro visi nevykėliai. Išmokau to, iš „Nevykėlių dienoraščio“. Ačiū, už pamoką.

Skaityta.lt © 2001-2014. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt.