Orhan Pamuk „JUODOJI KNYGA“

Orhanas Pamukas, ko gero, vienas šių dienų garsiausių Europoje turkų. Jo pavardė dažnai minima šalia dėl Turkijos narystės ES besiderančių politikų. Kontraversiškai gimtojoje šalyje dėl pasisakymų apie Turkijos praeitį bei dabartines problemas vertinamas rašytojas jau senokai mėgstamas Europoje. Neseniai jam įteiktas ir aukščiausias Vokietijos literatūrinis apdovanojimas. Sparčiai į kitas kalbas verčiami autoriaus romanai daugeliui europiečių tarsi tiltas į menkai pažįstamą, bet įdomų rytų civilizacijos pasaulį.

"Juodoji knyga" - tai vienas iš O.Pamuko nutiestų tiltų. Jei kartais yra knygų, kurių veiksmas, regis, galėjo vykti bet kur ir bet kada, tai ši ne iš tokių. Čia labai svarbu, kad veiksmas vyksta autoriaus gimtojoje šalyje Turkijoje, garsiajame Stambule. Istoriniai faktai, pasakojimai, vietos, herojai - viskas nuspalvinta rytietišku koloritu. Nepaisant to, kad knygoje vaizduojamas pasaulis savaime pakankamai mistiškas jis dar įvyniotas į dailų, margą ir čežantį saldainio popierėlį, kuris, iš lėto lukštenamas užpildo visą knygą nuotaikomis, vaizdiniais ir net kvapais regis būdingais tik Stambului. Atrodo, kad ši istorija tiktai negalėjo nutikti niekur kitur.

Knygoje pasakojama apie teisininką Galipą, kurį, palieka mylima žmona Riuja. Palieka nieko nepaaiškinusi ir neatsisveikinusi. Ji tiesiog išeina, o Galipas spėja, kad paslaptingas žmonos dingimas yra susijęs ir su garsaus žurnalisto, Riujos brolio Dželialio dingimu. Visa kita - dingusios žmonos paieškos klaidžiame, mistiškame, bet labai savame mieste, pripildytame simbolių, prasmių ir nuorodų. Postmodernistinis prasmių, gyvenimų ir kuriamų tapatybių labirintas. Kas kieno gyvenimą gyvena, ar galima sakyti, kad turim savo gyvenimus, kas atsakingas už tai, kas esam, ir kokie vis dėlto turim būti...

"Šioje žemėje, šioje prakeiktoje žemėje visų svarbiausia žmogaus problema - galimybė būti ar nebūti pačiu savimi ir, jei ši problema nebus deramai išspręsta, mes visi būsime pasmerkti katastrofai, pralaimėjimui, vergystei. Visos tautos, nesugebėjusios tapti pačios savimi, pasmerktos vergystei, kilmingieji - paniekai, nacijos - išnykimui ir išmirimui." Ši knyga apie pastangas ir gebėjimą pačia plačiausia prasme būti pačiu savimi. Apie galimybę ne tik susikurti, bet ir iš esmės turėti savąją tapatybę. Šiais laikais kurti ir konstruoti galima viską: veidus, manieras, elgesį, šalies politiką bei kultūrą, net tautos savimonę. Bet ar galima nekurti, ar galima negyventi svetimų gyvenimų, ar galima būti tiesiog tuo, kas esi. Ar galima atsispirti norui būti kažkuo ir patikėti, kad pats savaime esi tuo, kuo ir privalai būti.

Skaitant knygą nuolat kamavo klausimas: kas vis dėlto - Galipas ar Dželialis - yra pagrindinis šios knygos herojus. Kas antra knygos dalis - Dželialio esė anksčiau ar vėliau išspausdinta laikraštyje. Visos Galipo mintys - tik apie Dželialį arba retsykiais Riuja. Galipo gyvenimas - Dželialio gyvenimo imitacija. Vėliau net imi ir įtiki, kad Dželialis - savotiškas visos Turkijos gyventojų atspindys, kuriame susipina šalyje gyvenusios ar gyvenančios idėjos, istorijos, nuojautos. Galipas telieka blankiu šešėliu, kuriame visa tai susikerta.

Romanas daugiaplanis, su daugeliu leitmotyvų ir idėjų, bet viską, regis, apjungia magiškoji postmodernizmo mantra - tapatybė. Mistinės sąmokslo teorijos, keistos idėjos apie raidžių veiduose prasmę bei tikėjimas, kad viskas turi dvigubą ar net keliagubą prasmę, kurią atskleisti gali ne kiekvienas. Visa tai - tarsi klaidžiojimai po Turkijoje paplitusius socialinius, politinius ar net ezoterinius mitus ir jų interpretacijas, ir būtent tai iš pirmo žvilgsnio gali jungti O.Pamuką ir garsųjį italų semiotiką U.Eco.

Tenka pripažinti, kad panašumų yra nemažai, tačiau O.Pamukui vis dėlto nepavyksta taip meistriškai užsukti to paranojiško sąsajų rato, kuris priverčia pamanyti, kad pasaulis - "velniavos meistrų darbas". O.Pamuko žaidimas prasmėmis ar simboliais bei sąmokslo teorijų gvildenimas kartais pradėdavo varginti, imdavo atrodyti, kad jis tampa savitiksliu. Dėl to romanas tampa ištęstas ir pakankamai perkrautas. Tiesa pasakius, baigusi skaityti taip ir negalėjau suprasti, kam vis dėlto reikėjo kai kurių romano vietų, ir kas jomis norėta pasakyti.

Be daugybės įvairių pasvarstymų apie tapatybę, romane labai aiškiai išreikštas ir politinis tapatybės aspektas. Herojų lūpomis nuolat išsakomas nerimas dėl to, kad Turkija ritasi žemyn prarasdama save ir savo "veidą", o tai, savo ruožtu, reiškia, kad "tautos, kurios negali būti pačios savimi, civilizacijos, mėgdžiojančios kitas , nacijos, besitenkinančios kitų istorija, pasmerktos žūti, išnykti, būti užmirštos." Kita vertus, romane, regis, bandyta pasakyti, kad gal vis dėl to viskas nėra taip blogai, ir kad Rytai turi savo ypatingą veidą, kurio jie net ir negali netekti, jei tik iš tiesų sugebės jį atrasti.

"Juodoji knyga" - tai viliojančios postmodernistinės klajonės po Stambulo gatves, paslapčių, nuojautų ir simbolių labirintus. Klajonės, verčiančios atidžiau pažvelgti į save.

Tapatybės paieškos