- Pirmiausia turiu supjaustyti, suskaldyti ir sukrauti šešis kibirus bulvių, antra, iššveisti tris sieksnius malkų, trečia, nuskusti ir supjaustyti vakarienei virtuvės grindis, ketvirta…

- Gana! - suriko didysis burtininkas Cvakelmanas, - Liaukis tauškęs niekus, tuojau pat užsičiaupk!

Kaspariukas nutaisė nustebusį veidą.

- Kodėl užsičiaupti? - paklausė jis.

- Todėl, kad viską sumaišei ir sujaukei! Pradėk dar sykį iš pradžių!

- Mielai, didysis burtininke Reprocilijau Fakelšpanai! Pirma, turiu sukasti šešis kibirus bulvių, antra, supjaustyti, suskaldyti ir sukrauti virtuvės grindis, trečia, iššveisti darže tuščias lysves ir ketvirta… Kas gi ketvirta?"

49 p.

Kai kada visai naudinga profesionaliai apsimesti kvailu: piktasis burtininkas vietoj daugybės darbų užduos tik vieną, kad nesupainiotumėt visko. Tiesa, tasai likęs darbas irgi gali būti nelengvas, - tarkim, suskusti šešis kibirus bulvių. Tai tik įrodo, kad piktiems burtininkams verčiau netarnauti, o jei jau likimas priverčia, - sprukti nuo jų kai tik proga pasitaikys. Aišku, nuo tokių tipų lengvai nepaspruksi. Kaip ir nuo plėšikų, tuo labiau baisiojo Hocenploco. Bet štai pasprukti nuo vyresniojo vachmistro Dimpfelmozerio, deja, pernelyg paprasta…

Hm, kas nors ką nors suprato? Tada iš eilės. Kartą gyveno močiutė. Ji turėjo anūką Kaspariuką, o tasai - draugą Zepuką. Miške gyveno baisusis plėšikas Hocenplocas. Močiutė kepė pyragus ir malė kavą, o plėšikas, suprantama, plėšikavo. Ir atsitiko taip, kad kartą jis pagrobė iš močiutės kavos malūnėlį, kuris grodavo jos mėgstamiausią dainą "O gegužy viskas mainos". Ką daryti? Žinoma, policijai pranešta, ir vyresnysis vachmistras Dimpfelmozeris viską užsirašė į protokolą bei nutarė, kad be "aktyvios gyventojų pagalbos" nieko nebus. Bet negi dabar sėdėti ir laukti? Štai Kaspariukas su Zepuku ir nusprendė surasti plėšiko landynę ir išrūkyti jį iš ten.

O paskui jau ir burtai, vilkduobės, sprogbaravykiai, varliškoji kumuotė, kuri iš tiesų besanti fėja ir krokodilas, kuris iš tiesų yra taksas, gaudynės, apsipažinimai ir kitokios įdomybės. Istoriją apie Hocenplocą teko skaityti dar kadaise, "Lietuvos pionieriuje", ir nuo to laiko keistasis plėšiko vardas tvirtai įsigraužė į atmintį. Tiesą sakant, plėšikas tas šaudo iš pipirinio pistoleto, o plėšia irgi ne taip jau labai. Nors kai jis pavogė policijos dviratį, o ant jo išsivežė pagrobtą močiutę - tai buvo tikrai niekingas nusikaltimas! Bet, kaip sakoma, gėris nugali, ir plėšikas atsiduria cypėje. Tačiau - o siaube! - ten pasėdėjęs ir išleistas "prieš skambutį" (už gerą elgesį) Hocenplocas nutaria visiškai pakeisti gyvenimo būdą, t.y., mesti plėšikauti. Tačiau negi policija tuo patikės? Ar tik nereiks Kaspariukui ir Zepukui gelbėti Hocenploco nuo budrios bei įtarios Dimpfelmozerio akies?

Apibendrinant - nuotaikingos istorijos vaikams; šiek tiek detektyvo, šiek tiek magijos ir daug nuotykių, smagu!

Nuotaikingos istorijos...