„Haliucinuojantis Foucault“ – romanas, kurio atsiradimą neabejotinai nulėmė Michelio Foucault darbai, tačiau tai jokiu būdu nėra atkartojimas to, apie ką rašė iškilusis prancūzų filosofas.

Patricia Dunker už šį romaną gavo „Dillons First Fiction“ premiją. Tai įrodo, kad originalumo šiam kūriniui netrūksta. Vaizduodama akademinio elito santykius, rašytoja kviečia atidžiau pažvelgti į pačios kūrybos esmę. Pagrindinis romano veikėjas netikėtai patenka į keistų įvykių sūkurį, kuriame pamato, jog viskas, ką jis lig tol buvo išmokęs, yra nieko verta. Rašydamas mokslinį darbą apie Paulį Michelį, garsų prancūų rašytoją, jis nė neįtarė, kad tai taps viso gyvenimo išbandymu. Knygose galima rasti faktus, kūrinuose ieškoti ją parašusiojo asmenybės bruožų, bet norint pažinti žmogų, būtina pažvelgti į jo vidų.

Kontraversiškas, ekscentriškas, įtaigus, originalus, nenuspėjamas, žavintis... Visi šie epitetai puikiai tiktų „Haliucinuojančiam Foucault“. Šiek tiek nuobodoką pradžią kompensuoja vėlesni siužeto vingiai ir pačias giliausias žmogaus gelmes atskleidžiantys veikėjų paveikslai. Bepročio Paulio Michelio personažas išties verčia susimąstyti apie tai, ką reikėtų laikyti tikrais bepročiais. Skaitytojo ir rašytojo meilė įgauna simbolinę prasmę – tai gali atnešti palaimą arba prakeikimą. Mirus didžiausiam Paulio Michelio autoritetui Micheliui Focault – jis praranda ne tik mylimiausią skaitytoją, bet ir save bei savo kūrybą.

Moralės normų laužymas, lytinis iškrypimas, beprotybė – pagrindinės Michelio Foucault darbų temos, kurias toliau plėtoja Patricia Duncker, ieškodama meilės ir beprotybės prigimties bei ribų. Perskaičius knygą lieka keistas jausmas, lyg iš tiesų būtum tai išgyvenęs.

Nežinau ką dar pasakyti apie romaną, kuris, mano manymu, turėtų gauti ir daugiau premijų. Žmonėms, nesidomintiems kūryba, tai gali pasirodyti perdėm vulgarus, groteskiškas ir iššaukiantis niekalas, tačiau tikriesiems kūrybos gurmanams tai bus tikras desertas, kurio skonis dar ilgai išliks atmintyje.

Kai idėjos ir įsitikinimai yra aukščiau už viską, belieka tą viską paaukoti, kad įsitikintum, ar pasirinkai teisingai. Sunku pasakyti, kur slypi šios knygos žavesys, tačiau ji tikrai hipnotizuoja ir sukuria nepamirštamą haliucinaciją .

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido dar vieną nuostabų romaną, išsiskiriantį iš gausios rašliavų krūvos, kurias leidžia daugelis leidyklų. Tai irgi yra menas. Lenkiu prieš jus savo jauną galvą ir linkiu toliau leisti nuostabius kūrinius.

Tarp meilės ir beprotybės