Paul Auster „NIUJORKO TRILOGIJA“

Apibūdinimas „literatūriniai eksperimentiniai detektyvai“ turbūt skamba kaip tam tikra tautologija, ar ne? Juk, bet kuriuo atveju, detektyvas yra literatūros žanras, tad kokie dar gali būti spausdinti detektyvai? Tik ar retai girdime, kad detektyvas, fantastika, moteriški romanai – tai ne literatūra. Tad tebūnie „Niujorko trilogija“ būtent literatūriniai detektyvai, kadangi, iš karto atskleisiu, detektyvinė intriga juose tik tarp kitko. Autorius renkasi detektyvo formą, bet bando iš jos išspausti daugiau ir tikriausiai tai nori laikyti „literatūra“, o ne tik „detektyvu“. Kai kada tokie triukai pavyksta puikiai, pvz., „Tykiajame amerikietyje“. Kaip šįsyk?

Knygoje sudėtos trys istorijos: „Stiklo miestas“, „Šmėklos“ bei „Užrakintas kambarys“. Bet visos jų prasideda lyg ir kaip detektyvai, bet iš karto jaučiasi, kad čia kažkas ne taip: pirmojoje „detektyvą“ imasi tirti detektyvų rašytojas, antrojoje iš viso turime kažkokį Mėlynąjį, kuris pasamdomas stebėti Juodąjį, na, o paskutinėje – vienas draugas gauna kito draugo žmonos laišką, kad pastarasis dingo ir prašo padėti. Istorijos daugiausia vystosi irgi ne ieškant whodunit , o kažkur klaidžiojant, bastantis, painiojant – tik anaiptol ne faktus, dėl kurių turėtų sunkiau darytis „ištirti bylą“. O ir bylos čia keistos, kai kur – nuo pat pirmos akimirkos, kai kur – kai paaiškėja, kad autoriui ji visai nerūpi, o jis čia bando pakalbėti apie tapatybes, gyvenimo prasmes ir kitus kelius, kuriuos renkamės ar į kuriuos mus nustumia.

Turbūt Paul Auster iš tiesų yra vienas įžymiausių JAV rašytojų, be kurio pagalbos neišsiverčia garsusis režisierius Wynas Wangas, bet per pirmąsias dvi istorijas grūdausi kaip per užgriozdintus kambarius. Gal būtų nesvarbu, jeigu visa problema glūdėtų neįprastuose siužetuose, bet, prisipažinsiu, už jų aš taip pat neradau nei intriguojančių formų, nei tų anonsuotų gilių egzistencinių paieškų. Na, pasamdė Baltasis Mėlynąjį, kad stebėtų Juodajį. Na, stebi, stebi, supranta, kad jį tiesiog „išdūrė“, supainiojo, apgavo, galiausiai Mėlynasis apsidaužo su Juoduoju pratrūkęs, neišlaikęs tų stumdymų - kaitaliojimų. „Užvežė“ tik trečioji istorija, kurioje, tiesą sakant, buvo daugiau tiesinio siužeto, tikros įtampos ir mažiau mėginimo sukurti kažką iš nieko, bet, patikėkite, aš nuoširdžiai ieškojau, kuo ir kitos istorijos tokios ypatingos

Tad, kaip jau turbūt supratote, labiausiai šioje knygoje man įsiminė ne istorijos ir už jų galbūt glūdintis „antrasis sluoksnis“ ar neįprastos formos, bet… Niujorkas. Štai kas čia nupiešta su meile, vaizdu, kvapu ir net pojūčiais skirtingais metų laikais. Čia jo net daugiau nei „Kosmopolyje“, nors miestas čia nėra herojus, o tik scena. Ir dar pastebėjau vieną dalyką – nors 2/3 knygos skaitėsi sunkiai, galvoje ji buvo gerai įsitaisiusi, tarsi norėtų duoti laiko apie ją pamąstyti, tačiau net ir po ilgų apmąstymų mažokai sekėsi iš jos ištraukti. Beje, kiek žinau, knygos vertėjas Laimantas Jonušys mėgsta gerą detektyvą. Įdomu, ar ir jis liko suglumęs

Pabaigai galiu tik pasakyti kam aš šios knygos nerekomenduočiau. Ogi detektyvų mėgėjams.