"Septyni metų laikai" - pirmoji Pauliaus Norvilos eilėraščių knyga. Autorius man atrodo jaunas, nors cituojant "Pravdos" (2006, gegužė) interviu, jam "jau 20 metų", o cituojant tos pačios "Pravdos" anotaciją - jo "eilės gražios ir paprastos kaip obuolys". Teisingai. Taip ir jautiesi skaitydamas: daugelis pastebėjimų yra lyg ir iš tavo paties gyvenimo, bet pasakyta šiek tiek gražiau. Tai kasdienybė, įvilkta į muzikaliai rimuotą poezijos rūbą. Šiais laikais atiduoti skaitytojų teismui rimuotus eilėraščius reikia didelės, net, sakyčiau, grafomaniškos drąsos. Taip rašyti buvo galima dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Ir dvidešimtmetis (neo)romantikas Paulius Norvila tuo metu būtų tikrai pagirtas tarp vyrų. O štai šiandien tokia poezija rizikuoja atsidurti ant sentimentalios moteriškaitės naktinio stalelio. Tačiau nevykime Dievo į medį. Ne veltui poetas ir literatūrologas Tomas Venclova išsitarė: "Talentas neginčijamas. Dėl kai kurių eilučių tiesiog aiktelėdavau". Tie žodžiai juodu ant balto nusėdo ant knygos nugarėlės. Su tokiu įvertinimu nesiginčysiu ir aš. Kiekviename eilėraštyje rasime po kelias (na, tarkime, penkias-septynias) eilutes, kurios neginčijamai liudija: išaugs iš to daigelio poetas. Jei tik bus kritiškas sau ir neužmigs ant tos pačios knygos nugarėlės gyvuoju klasiku praminto Juozo Erlicko paklotų laurų: "Man čia viskas gražu. Seniai tokių esu ir skaitęs". Deja. Gal viskas ir yra gražu, bet gerai - toli gražu ne. Ieškant tobulo skambesio, į kiekvieną (!) P. Norvilos tekstą ima ir įšoka atsitiktinis žodis ar eilutė, atsiranda daug balastinių abstraktų ("na kodėl tiek balasto / ir tiek nevilties", p. 83), frazių, aiškinančių kas ir taip aišku, a la sentencijų (" juk ginklas / be karo tampa tik našta žalinga ", p. 16). Daugžodžiaujama, bet nepasakoma nieko: tiesiog atkakliai rimuojama įsivaizduojant, kad poezija be rimo - netikra. Tačiau poezija - ne tik rimas. Todėl dabar - apie tai, kas liktų to balasto atsikračius.

Skaitydamas Norvilos poeziją patenki į miestą, kuriame pats gyveni: viskas yra pažįstama, išbraidyta, aišku. Ir - tarsi nieko nevyksta, tik "šluoja stogus pavėsis, / kreivai pradarytos durys / ir sklinda dirbtinės šviesos" (p. 15). Tačiau tame sustingusiame mieste būna momentų, kai " laikrodis pameta laiką " (p. 28 ). Ir nuo čia, kaip pasakytų rimti literatūros tyrinėtojai, įžengiama į kitą - poetinį - laiką ir pasaulį, kuriame prasiskleidžia metaforos: "raktas užnuodija spyną", "paukščiai pameta rūką", o žvilgsnis užkliūva už įskilusio bažnyčios varpo… Eilėraščių veikėjas galėtų būti koks nors valkata intelektualas - "klonuotas senas herojus", klajojantis gatvėmis: "aš toks - iš stoties į stotį, / iš miesto į miesto kraštą / ir kartais centrinė aikštė, / o kartais pakampės baras" (p. 15). Įaudrinta vaizduotė regi miestą kaip pasaką - čia jauni romantikai bastosi tarp sapno ir realybės: "tu sapnuosi mane, o aš nieko nejausiu / nei spalvoto rudens, nei vienspalvio šlavėjo, čia kartoninių sienų namai ir auksinės kaliausės, / ir į bunkerius miestas šaltai sutemom panašėja" (p. 92 ), "aš kaip vakar, taip šiandien - vėluoju naktim, / kurias dengia drakonų šarvai " (p. 95), patenkama "ten, kur ganosi pūkas avies, / ten kur sninga truputį į viršų / ir pasimeta paukščiai tarp pirštų, / kopia milžinas stiebu žolės" (p. 19). Pasirodo trapi mylimoji: "tavo pėdos mažos snaigėm krinta" (p. 77), kurios paslapties eilėraščio herojus įminti nesugeba: "tavo mintys - detektyvinis romanas, algoritmais nusitrynusiais nuo vėjo" (p. 77). Prieš jausmus mylimajai nublanksta net ir užklydusios mūzos grožis: "ji vaikšto tyliai, be klaidų / grakšti ir paprasta, sakytum, / bet kas iš to, jei ten ne tu" (p. 74). O kokia tu? - "…kavos skonio. tavo rūbas - juodesnis už lietų, tavo kvapas - tirpesnis už orą" (p. 29). Sutinkama ir… prasilenkiama, nes sapnas ne tas, nes susitikti reikia tik ten, kur "bus daug šviesos ir daug vietos, bus sodas / ir gal gėlės žydės, jeigu jų pasodint nepamiršim, / ant aukščiausios kalvos… […] / tik žinau - ten sapnuosim viens kitą ir tyliai nurimę / suvoksim, jog pasakos vėlgi, kaip visad - iš šiaurės į pietus." (p. 93).

Taigi, kaip kažkada teigė klasiku tapęs poetas Henrikas Radauskas: "Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu." Ar ne taip, Pauliau? Bet kaip vis dėlto gera, kad tokių tikinčių pasaka ir ją sekančių poezijoje dar atsiranda.

būk prakeiktas, karaliau, už naktį,

kada baigėsi tūkstantis pasakų,

bet lieku amžinai tau skolingas

už tą vieną, kuri vis dar tęsiasi

(p. 46)

Romantizmo renesansas?..