Per Olov Enquist „BLANŠA IR MARIJA“

Šedevras. Nesugalvojau tinkamesnio žodžio apibūdinti šiai knygai, nors, tiesą sakant, tikriausiai net ir šis daiktavardis neparodo to, ko verta "Blanša ir Marija". Per Olov Enquistas pirmiausia išgarsėjo kaip gabus dramaturgas, tačiau apysaka "Išguitas angelas" ir romanas "Kapitono Nemo biblioteka" įrodė, kad jis sugeba rašyti ne tik kūrinius teatrui, o bestseleriu tapęs romanas "Asmens gydytojo viešnagė" užtarnavo šiam plunksnos meistrui deramą populiarumą. Originaliu stiliumi garsėjantis švedas savo romanus grindžia realių asmenybių gyvenimo istorijomis. "Blanša ir Marija" - pasakojimas apie Mariją Skladovskają - Kiuri ir jos geriausią draugę Blanšą. Nors garsioji dviejų Nobelio premijų laureatė sulaukė ne vieno kūrinio, kuriame būtų vaizduojams jos gyvenimas, visgi Per Olov Enquistas sugebėjo sukurti ne tik vieno gyvenimo istoriją, bet romaną, peržengiantį visas ribas ir parodantį daugiaveidę žmogaus prigimtį.

Romano veiksmas vyksta įtempčiausiais Marijos Kiuri gyvenimo metais. Paaukojusi viską moksliniams tyrimams, taip pasmerkdama save mirčiai, ši moteris netikėtai tampa visų nekenčiama ir niekinama už tai, kad mylėjo ir sulaužė atsilikusios visuomenės moralės "normas". Amor omnia vincit - meilė nugali viską - šie žodžiai puikuojasi ir ant romano viršelio. Mėlynoji radžio skleidžiama šviesa visai kaip ir meilė - nepakartojamai graži ir mirtina.

Kodėl meilei reikia paukoti tiek daug? Kai buvusi laimė atneša didžiausią kančią, atsitrenki į beprasmybės sieną, suabejojęs, ar tikrai meilė viską nugali, ar tikrai viską nugali ryžtas, ir kam ryžtis, kai už paaukotą gyvybę nieko negauni mainais?

"Blanša ir Marija" parašyta Enquistui įprastu stiliumi, suplakant praeitį, ateitį ir dabartį. Per Olovas rašo paprastai, bet ne banaliai ir net tie, kuriems knygoje pritrūko psichologizmų ir kitų nesąmonių, negalėjo paneigti, kad kūrinys sukurtas meistriškai. Šio romano fenomenas - didžiausias aukštumas ir bedugnes aprėpianti Marijos Kiuri gyvenimo istorija, perteikta neprilygstamo švedų rašytojo, pastebinčio tai, kas daugeliui praslysta pro akis. Iš pradžių ne vieną skaitytoją šokiruoja drąsiai vaizduojamas žiaurumas, kuris ir mane gerokai sutrikdė. Taip ir norisi paklausti autoriaus - kam tu taip tiesmukiškai visa tai pasakoji? Kol knygos pabaigoje supranti, kad paviršinės žaizdos niekada neprilygs toms, kurias padaro žmonės, žeidžiantys labiau nei galūnių netekimas. Meilė ir mirtis visada šalia, abi jos viską nugali ir mes nieko nesugebame padaryti.

Galima pavydėti Marijai Kiuri šlovės, kuri niekada neišblės, tačiau vargu ar visi moksliniai eksperimentai jai buvo tokie svarbūs kaip meilė, pakeitusi jos gyvenimą. Vieną dieną gali būti Everesto viršūnėjė, o kitą - Marijanų dugne. Čia ir atsiskleidžia žmogaus prigimtis - sugebėjimas išlikti žmogumi ir ten, ir ten. Juk galiausiai yra meilė, visada tokia pati - nuostabesnė už amžiną šlovę ir žiauresnė už pragaro kančias.

Ši knyga dar ilgai nebus pripažinta kaip vienas geriausių literatūrinių kūrinių pasaulyje, bent jau tol, kol žmonės nesupras, kad amor omnia vincit .

Meilė ir mirtis