Besilankantys mūsų puslapyje ir knygynuose turbūt jau ne kartą atkreipė dėmesį į "Vilko tako" leidinius - įspūdingų kelionių aprašymus, net serijos pavadinimas dvelkia kažkada skaitytais - suskaitytais "Horizontais"… Na, o nelabai seniai išėjo jau ketvirtoji šios serijos knyga - ir vėl apie kalnus, ir vėl nežinomus! Ech, kas gi daugiau, jeigu ne kalnai, taip pažadina romantikos ilgesį? Romantikos, kuri dažnai atmiešiama mirties alsavimu tiesiai tau į veidą, ypač jeigu tu esi alpinistas ir repečkojiesi į visokius K2, Forakerius, Everestus... Gaila, šią knygą turėjo apžvelgti žmogus, kuris ir pats, berods, ragavęs kalnų, tačiau įsipareigojimai leidyklai - mūsų draugams - lėmė, kad nebegalėjome ilgai laukti, todėl aprašymo ryžausi imtis aš, nors kalnuose teko keliauti tik keletą sykių ir tai, žinoma, nebuvo Everestai… O ši knyga - ne tik apie keliones. Ne veltui ji vadinasi "Pavojaus zonoje" (vos ne kaip šlykščioji LNK "Pavojinga zona", ar ne?) Ji apie tokias keliones, kurios per plauką nesibaigė tragedijomis. Ne atsitiktinai pavadinimą papildo prierašas "Neįtikėtinos alpinistų kančių istorijos". Deja, nėra jos neįtikėtinos, labiau - netgi visai ir skaudžiai tikėtinos.

Taigi, knyga susideda iš įvadinio ir trijų didesnių dokumentinių - publicistinių pasakojimų apie alpinistus, kuriems tiesiog… Pasisekė. Nes ką kitą galima pasakyti apie Kolbį Kombsą, vienintelį likusį gyvą, nors ir žiauriai sužalotą, kai lavina nušlavė ir jį, ir draugus, bet, neįtikėtinomis valios pastangomis, sugebėjusį grįžti į stovyklą; apie Skotą Fišerį, dar nesugijusia ranka šturmavusį kalną - žudiką "K2" Pakistane ir sugebėjusį ne tik į jį įkopti, bet ir išgelbėti mirštantį kolegą alpinistą? Apie knygos autorių, Peterį Potterfieldą, kritusį nuo uolos apie 40 m., kažkokiu stebuklu išlikusį gyvą, tačiau sumaitotą ir turintį laukti gelbėtojų ant siaurutės atbrailos, kai iš sumaltos rankos trykšta kraujas… Brrr! Ir ko tie žmonės trenkiasi į kalnus?!

Ne, autorius neduoda aiškaus atsakymo į šį klausimą ir, berods, nesiekia skaitytojo išgąsdinti gana detaliais kančių ir sunkumų aprašymais, tačiau be didelių pagrąžinimų pateikia kaip būna, o būna labai, labai skaudžiai. Truputį pacituosiu:

"Tėškiausi į uolos sieną. Smūgis užgniaužė kvapą. Girdėjau, kaip lūžta kaulai. Smūgis buvo stiprus, o skausmas - klaikus. Netrukus trenkiausi vėl ir kitas smūgis buvo blogesnis nei pirmasis. Jutau, kaip kairiajame petyje lūžta dar sveiki kaulai, girdėjau jų traškėjimą ir jaučiau, kad pasiduodu. Buvo siaubinga. "Tai štai kaip tai atrodo", - pagalvojau. Po antrojo susidūrimo ritausi kūliai. Šalmas daužėsi į akmenis, girdėjau lyg bombų sprogimus, kūnas mėtėsi lyg talžomas kūju. <…> Atrodė, kad krentu labai ilgai. Protą paralyžiavo baimė, krentant ją keitė siaubas. Negi šitaip užsimušiu ir taip mirsiu? Supratau, kad šiaip sau nesustosiu. Smūgiai tęsėsi, tačiau keista, protas liko šviesus, sąmonės nepraradau. Vis galvojau apie Aną, troškau, kad viskas, kas vyksta, vyktų ne su manimi. Gal čia sapnas, kliedesys? Ne, būtent aš rituosi nuo uolos ir esu ties mirties riba. "Dar vienas alpinistas žuvo, - pagalvojau. - Kaltų nėra, tik jis pats. Bus pastraipa Seatle Times laikraštyje." Visuomet jas perskaitau."

Žinoma, šios istorijos nėra vien tik ištisinės alpinistų kančios ir jų detalus aprašymas. Tai ir valia, didvyriškumas, užsispyrimas, alpinizmo detalės, kalnų grožis… Tačiau nuolatinis pavojus, grėsmė, baimė - dominuoja. Ir tikrai geriau pasijunti, kai prisikapstai prie kiekvienos istorijos epilogo, nors kartais jis dar ir virsta kažkuriems veikėjams nekrologu. Turbūt mažai kam bus naujiena, jeigu pasakysiu, jog procentiškai daugiau alpinistų žūsta leisdamiesi, negu kopdami… Žinoma, šią knygą vienaip skaitys tie, kuriems žodžiai "žumaras" (o kodėl ne "žmaras", kaip sako dauguma lietuvių?), "katės" arba "geležys" reikš šiek tiek ką kitą, nei asociaciją su garsiu dviratininku, jaunesniuosius liūtų pusbrolius arba kompiuterio dėžę, ir tie, kurie galbūt niekada nebuvo kalnuose, nedėvėjo apraišų, nelaikė rankose ledkirčio, tačiau manau, kad ji įdomi turėtų būti ir pirmiesiems, ir antriesiems.

Taigi, medžiaga labai įdomi. Ypač tinkama skaityti laukiant eilėse tarp žmonių, patikėjusių nauja bankų krize - laikas bėga nepastebimai, o ir nerviniesi dėl visai kitų priežasčių. Tačiau vienas dalykas man nelabai patiko - tai vertimas, ypatingai pirmų dviejų istorijų. Nežinau, ar originalus tekstas buvo "sunkaus stiliaus", ar vertėja nepasistengė, tačiau šioje zonoje tikrai kažkas šlubuoja, bet bent ne tiek, kad padėtum knygą į šalį!

Įdomu. Netgi labai!