Pierre Chartier „ĮVADAS Į DIDŽIĄSIAS ROMANO TEORIJAS“

Šis epinės literatūrinis žanras, be abejo, užima išskirtinę vietą visame literatūros pasaulyje. Galima ginčytis, kas lėmė jo populiarumą, tačiau, mano manymu, būtent laisva strukūra sukūrė palankią dirvą rašytojams, kurie sunkiai įtelpa į prievarta velkamus tramdomuosius kitų žanrų rūbus, išsivaduoti iš visų normų ir kurti tai, kas jiems patinka. Šiandieniniame pasaulyje šis žanras drąsiai gali vadinti save literatūros karaliumi. Nepaisant to, kad dažnai juo naudojamasi kaip priemone, kuria stengiamasi bet kokia kaina pavergti skaitytoją. Net jei tai istorijos iškraipymas ar nepagrįstas šmeižtas.

„Įvadas į didžiasias romano teorijas“ – nėra romano istorija. Šios knygos autorius jau pratarmėje leidžia suprasti, kad nesistengs žūtbūt sudėlioti visų istorinių detalių. Jam kur kas svarbiau esmingiausi įvykiai ir nuomonės apie romano žanrą. Žinoma, visiškai išvengti istorijos neįmanoma, juolab, kad ir pati knyga parašyta atsižvelgiant į epochas ir jų įtaką romano raidai.

Knygos įžangoje keliamas klausimas – Neapibūdinamas žanras? Iš tiesų, net perskaičius Pierre Chartier veikalą, sunku būtų savais žodžiais nusakyti – kas gi yra tas romanas? Kasdienėje kalboje šis žodis atrodo toks visiems įprastas, kad vargu ar kas nors susimąsto – kas tai?

Supažindindamas su romano teorijomis Pierre Chartier pradeda ilgą kelionę nuo mito, epo ir Aristotelio teorijų iki šių dienų romano. Toje kelionėje pateikiama daug pavyzdžių, susijusių su svarbiausiais romanais ir jų ištakomis. Bene daugiausia dėmesio susilaukia garsusis „Don Kichotas“, vadinamas pirmuoju moderniu romanu, apie kurį rašoma tikrai nemažai. Taip pat nepamirštamas ir ilgasis Marselio Prusto „Prarasto laiko beieškant“. Šie du, klasika tapę kūriniai, karaliauja visame veikale.

Kiekviena epocha skirtingai suvokė romaną, pirmiausia, kaip literatūrinį žanrą. Klasicizmo epochoje buvo manoma, kad šis nerimtas žanras gadina skonį, apskritai, ilgą laiką jis buvo laikomas neverta dėmesio rašliava, kurią skaityti pritinka tik neišprususiems žmonėms. Dievobaiminga Europa skelbė, kad romanas skatina nedorovingą elgesį (kai kas tikriausiai ir dabar taip tebemano).

Šios knygos autorius taip pat pateikia unikalių pavyzdžių, kurie parodo vieno ar kito laikmečio žmonių požiūrį į šį žanrą. Tai ir laiškai, kuriuos skaitant neįmanoma nenusišypsoti ir tekstai iš įvairių kūrinių.

Nors „Įvadas į didžiąsias romano teorijas“ sudėtingas, net gana nuobodus kūrinys, prigrūstas tarptautinių žodžių, visgi, norint geriau suprasti iš kur ir kaip kilo pats romanas, verta jį perskaityti.

Apsišvieskime