Žinote, nuo vaikystės aš buvau įpratęs, kad romanas tai yra tokia stora knyga. Pavyzdžiui, "Karas ir taika", "Vargdieniai". Visos plonesnės knygos vadinamos "apysakomis" - pvz., V. Norbuto "Nemirtingumo lygtis". Ir kai staiga pasipylė iš leidyklų romanai - brošiūros, neturintys net šimto puslapių, nebežinojau, net ką manyti. Na, koks čia atsiprašant romanas, jeigu jį perskaitai per valandą?! Ar galima spėti per tuos puslapėlius išplėtoti veikėjus, idėją, siužetą? Akivaizdu, kad to ir nesiekia mažųjų romanų rašytojai - paprastai jie pasirenka kažką vieno: arba veikėjus, arba idėją, arba siužetą.

Tokios mintys ir sukosi galvoje, kai, pasibaigus pietų pertraukai, padėjau į šalį šią knygą - "Diena, kai aš palikau savo žmoną". Padėjau, ir, žinoma, susimąsčiau. Kaip gi ją aprašyti? Kur čia siužetas, kur įvairialypiai charakteriai? Be to, ir žmonos man palikti neteko. Netgi susirasti meilužės... Todėl reikia pasitelkti fantaziją ir mėginti tapatintis su herojumi - keturiasdešimtmečiu Vincentu (hm, toji magiškoji vidurinio amžiaus krizė, kiek ji duoda peno plunksnų gadintojams, kaip čia jos išvengti?), kuris pakliuvo į meilužės Ženos žabangas, o ši (net ir būdama prancūze!) reikalauja palikti žmoną. Ir štai diena. Diena, kai veikėjas apsisprendžia palikti žmoną.

Tokia diena, be abejo, turi būti paskirta apmąstymams. Apie buvusį gyvenimą, apie būsimą gyvenimą, apie nebepakeliamą dabartinį, dvilypį gyvenimą. Skaitančiojo akyse blyksi epizodų kaleidoskopas: reikli meilužė ("Brangusis, reikia, kad tu praturtėtum", "Tu palieki žmoną dėl manęs?!"), maitinanti Vincentą kūnu; rami, į gyvenimo rutiną ir aktorės karjerą pasinėrusi žmona ("Fostina nebeskleidžia patelės kvapo. Nebemoka moduliuoti balso, jos fantazija išsekusi"). Ir visgi, sprendimą priimti sunku: "Nieko negali būti blogiau, kaip išeiti. Tai tas pats, kaip pešti plaukus sudžiūvusiu vašku".

Savotiška knygelė. Tokia pilna detalių, smulkmenų, Paryžiaus, kasdienybės, jausmų, nervingo, komplikuoto, besiblaškančio gyvenimo. Bet ji nemoralizuoja, kad blogai palikti žmonas. Ji nemoko, kaip išspręsti išsiskyrimo problemą. Joje nėra ypatingos išminties, nei, gink Dieve, pseudofilosofijos. Ji tik aprašinėja. Smulkmeniškai, kasdieniškai, ne kvailai. Nugarėlė teigia, kad autorius "atveria pačią meilės mechanizmo šerdį… jam pavyksta parodyti skirtumą tarp meilės ir įsimylėjimo… Šis romanas - tarsi vadovas, kaip mylint teisingai pasirinkti…". Nežinau, pritarti, ar ne. Bet abejoju, ar jis galėtų išmokyti, būtent išmokyti, kaip teisingai pasirinkti. Nors, kaip pastebėta ir knygoje, pasirinkimas gali kartais priklausyti nuo vienintelio susitikimo. Neišduosiu, ką gi pasirinko Vincentas. Pasikankinkite kartu su juo, tai - tik valanda. Valanda apie dieną.

Ir, beje, velniop (c) siužetą. Velniop veikėjus. Vyras ir dvi moterys. Amžina dilema. Kaip ir amžina vidutinio amžiaus krizė.

"Ką pasiimtumėt palikdami savo žmoną? Dairausi po kambarį: knyga, kurią man padovanojo Fostina dar tuomet, kai rašiau scenarijus, natų sąsiuviniai, kojinės, kaklaraiščiai, dvejos kelnės, treji marškiniai, sportinė palaidinė, mažas pliušinis ežiukas, su kuriuo niekada nesiskiriu. Kokią knygą pasiimti? Koks autorius iškeliaus kartu su manim iš šių namų? Bodleras "Piktybės gėlės". Užveriu žodžius tarytum langus langinėmis."

Apie meilę.