Aplink vien bangos, kurias skrodžia laivas, pakeitęs savo maršrutą, nes būtina pristatyti vienišą jauną keleivį į salą, kuri sunkiai teįžiūrima žemėlapyje. Kodėl ten plaukti? Nes ten jaunojo keleivio, meteorologo, darbo vieta. Tačiau pasiektas šis žemės lopinėlis meteorologui nežada nieko gera. Tik įkėlęs į salą koją jaunuolis susiduria su liūdna salos realybe: lygiai prieš metus čia atvykęs ankstesnysis meteorologas dingęs, o kitas žmogus, švyturio sargas, rodos prarado kalbos dovaną. Nieko nepešus meteorologui belieka grįžti į savo namelį, kur laukia nuobodus kasdienis darbas. Tačiau neįdomaus gyvenimo perspektyva išnyksta kaip dūmas, kai sutemus pas jį pabando kažkas įsiveržti. Bet tai ne žmonės. Kova trunka visą naktį, o išgyvenus šį košmarą belieka kuo greičiau keliauti pas švyturininką, bandyti aiškintis kas dedasi šioje saloje. Bet čia netikėtumai nesibaigia. Tačiau apie juos rašyti apžvalgoje nederėtų – nebeliks skaitymo malonumo.

Romanas tikrai nesusideda vien iš greitai besirutuliojančio veiksmo scenų. Jų apstu pirmuosiuose puslapiuose, o vėliau į pirmąjį planą iškeliami veikėjų psichologiniai portretai, truputi paliečiamos humanizmo idėjos. Rašytojas randa vietos plėtoti ir veikėjų charakteriam, atskleisti jų mąstymo subtilybes, parodyti alternatyvas vienam ar kitam veiksmui: kova už būvį pripažįsta tik ginklo jėgą, o gal galima gyventi taikiai? O jei ir taip, tai kas laukia toliau, pasirinkus vieną ar kitą sprendimą? Šalia kovos už išlikimą, vystoma ir meilės linija. Galbūt net meilės trikampio, jei norite. Kvepia dar viena kova, nors nelaimėtas anksčiau paskelbtas karas. O gal tai tas pats karas, tik persimetęs į protagonistų gretas? Tokių klausimų išsikėlimas sau palaiko intrigą iki paskutinių puslapių.

Skaitant gali dvelktelti mintis, kad siužeto linijos perskaitytos anksčiau, galima pajusti kitų rašytojų minčių dvelktelėjimus. Tai nenuostabu – juk A.Pinol siužetą įkurdina klasikinėje siaubo kūrinių vietoje, sukuria slogią atmosferą, dar prideda mistinių būtybių prieskonį. Tačiau tai netrukdo versti puslapius, kuriuose plėtojasi „kabinantis“ veiksmas – šio kūrinio vertybė. Vis dėlto, nelimpa knygai epitetas „puiku“ – nes kai kurios idėjos atrodo pasiskolintos iš kitų autorių; bet žodžio „gerai“ knyga tikrai nusipelno.

A.S. Pinol romanas buvo išverstas į dvidešimtį kalbų. Tai liudija romaną esant neprastą kūrinį, kurio tempas pritraukia sulig pirmais puslapiais ir nepaleidžia iki paskutiniųjų.

Kova su priešais ir savimi