“Jei demonas būtų ir toliau sau ramiai stovėjęs, mes būtume neišlaikę ir išsilakstę kaip zuikiai. Bet netikėtai jis kilstelėjo ranką, kurioje laikė kažkokį vamzdelį. Plykstelėjo akinančiai balta liepsna, o aš išgirdau spragtelėjimą ir pamačiau, kaip šalia stovėjęs karys susmuko apimtas ugnies. Jo apanglėjusioje krūtinėje žiojėjo skylė.

Pasirodė dar trys demonai. Tokiai atvejais mūsų kareiviai įpratę veikti negalvodami. Suskambo Rudojo Džono lankas. Priekyje stovėjęs mėlynodis nugarmėjo nuo lieptelio persmeigta strėle. <…> Kiti trys demonai nuvirto nusagstyti jomis lyg taikiniai varžybų metu.

- Jie mirtingi! – sušuko seras Rodžeris. – Valio! Šventasis Jurgis už šauniąją Angliją! – ir nušuoliavo tiesiai prie liepto.” Išvada: “Jie nenujautė nelaimės, nes nepažinojo anglų”.

Taip prasidėjo nepamirštama ir smagi sero Rodžerio ir jo kariuomenės kelionė į kosmosą – avantiūrizmu neblogesnė nei Fernando Korteso žygis į actekų Meksiką… Oi, laukė mėlynųjų demonų nelaimės, kurių jie net negalėjo nujausti – iš kur tokie primityvūs padarai, gyvenantys “tamsiuose viduramžiuose”, ginkluoti tik lankais, kardais, katapultomis, pasirodys tokie išradingi ir tokie homo sapiensiškai pavojingi…

Keista, bet yra žmonių, kuriems šis romanas – ne humoras, o "beryšybė". “Kaip, kaip gali būti, kad ateiviai nesugebėtų susitvarkyti su tokiais kariais? Kas mėto branduolines bombas katapultomis?”, klausia jie. Bet, man rodos, P. Andersonas duoda pakankamai aiškų atsakymą, kuris, tuo pačiu, šių dienų kontekste skamba ir kaip daug universalesnis priminimas – neįvertinus priešininko gali blogai baigtis. Kai kas neturėjo tarpkontinentinių raketų, bet sugebėjo išradingai panaudoti paprasčiausius lėktuvus, pasiekdamas beveik analogiško rezultato ir nuo to neišgelbėjo jokie hi-tech kompiuteriai, sudėtingiausios radarų sistemos ir kiti modernūs žaisleliai.

Beje, šalia liuksusinio romano dar yra ir du geri apsakymai; gan įprastą temą nagrinėjantis “Žmogus, atėjęs per anksti” ir 1961 m. “Hugo” premijos laimėtojas - “Ilgiausia kelionė”.

Tikras fantastikos aukso fondas