Visai neseniai vykusiame XIV Lietuvos fantastikos mėgėjų konvente "Lituanicon 2003" vyko ne tik įprastiniai renginiai, prie kurių dauguma yra įpratę, bet šį kartą konvente buvo nuspręsta įteikti vieną neeilinį apdovanojimą, arba, kitaip sakant, titulą, kurį rengėjai skyrė "Iškiliausiai" lietuviškos fantastikos asmenybei. Ar tai keista, ar ne, bet "Iškiliausios asmenybės" titulas atiteko Pranui Šarpnickiui. Tai - garbingas titulas, ir net nėra abejonių, kad Pranas Šarpnickis jo yra vertas, nes savo darbais ir kūryba jis nuveikė daug Lietuvos fantastikos labui. Tiesa, šie įvykiai nutiko visai neseniai, todėl priminti jų galbūt ir nebūtina. O štai ar prisimena kas, kokia buvo šios "Iškiliausios asmenybės" kūrybinė pradžia?

Galbūt ir ne, o juk pirmoji Prano Šarpnickio išleista knygutė - pasaka - apysaka "Šešėlių vagys" tikrai verta dėmesio ir ne tik todėl, kad kažkam tai galėjo būti pirma perskaityta, sakyčiau, bene fantastinė knyga, kuri nutiesė kelią į mėgstamiausią vėlesnių metų žanrą - fantastiką. Todėl, nieko nelaukiant, pirmyn į knygos puslapius!

O pažintį su knyga reikėtų pradėti ne nuo turinio ir ne nuo veikėjų, o nuo knygos paveikslėlių, kurių tikrai daug. Tik paėmus į rankas knygą, kaip tik paveikslėliai labiausiai krenta į akis - jų daug, jie spalvingi, gražūs ir labai puošia knygą. Kadangi iliustracijų yra kone kiekviename puslapyje, tai tik atvertus naują puslapį, pirmiausia apžiūri paveikslėlius ir tik po to kimbi skaityti. Jie puikiai papildo tekstą ir yra ne mažiau svarbi knygos dalis, nei pats pasakojimas. Apie paveikslėlius užsiminiau ne šiaip sau, nes juos piešė ne kas kitas, o ... pats Pranas Šarpnickis. Galiu pridurti tik tiek - tikrai gražu! Na o dabar - apie turinį...

Veiksmas vyksta viename visiškai paprastame mieste Spokse. Kas yra šio miesto gyventojai? Ogi tikrų tikriausikatinai, begemotai, lokiai, drugeliai, šunys ir, žinoma, raganos. Štai ir susitinka šiame paprastame mieste du nepaprasti pagrindiniai knygos veikėjai: Lokys ir katinas Kauklys. Jeigu jūs manote, kad nuo šios vietos viskas klostysis labai banaliai ir neįdomiai, tai jūs klystate. Nes veikėjai čia yra kitokie, nei kitose pasakose. O ir įvykiai čia rutuliojasi labai neįprastai. Vien tai, kad Lokys su katinu susipažįsta grįždamas iš kalėjimo! Neišsigąskite, tai ne siaubo pasaka. Ten Lokys pakliuvo tik todėl, kad netyčia įsilaužė į Šv. Sparnelių Bičių-Darbininkių vienuolyną ir šiek tiek pakopinėjo medų. O dabar likimas jį suvedė su katinu Kaukliu. Šie du bičiuliai kartu pajėgūs nuveikti daug ką ir bendros veiklos imasi iš karto po savo pažinties. Tiesa, pradžia nedaug žadanti, nes bičiuliai imasi apvoginėti vietinius Spokso teatrus. Tačiau kur kas svarbesni jų darbai bus nuveikti tada, kai reikės išsiaiškinti, kas vagia Spokso gyventojų šešėlius. O juk be šešėlio gyventi negalima, kur jūs matėt tokį sutvėrimą? Tad ir ateina į pagalbą Spokso gyventojams katinas Kauklys ir Lokys, nes be jų čia nė iš vietos. O jeigu dar priskaičiuosime ir pavogtą Mėnulį... Tikrai aiškintis bus ką, todėl Kaukliui ir Lokiui darbo užteks, juk ne taip lengva surasti vagis ir išgelbėti Spoksą. Tačiau viskas baigsis gerai, nors ir ne be vargo, bet, neabejokit, Spokso miestą Kauklys su Lokiu tikrai išgelbės!

Nors tai pasaka, bet amžiaus apribojimų jai nėra. Manau, šią knygą skaityti įdomu ir mažam vaikui, ir normaliam suaugusiam piliečiui, nes kažko įdomaus sau suras tiek vienas, tiek kitas. Pabaigai - tik keletas iš daugybės šmaikščių, gražių, vaizdingų minčių, rastų knygoje.

"Kairėje, apleistame smėlio karjere, smirdėjo sąvartynas-gigantas, toks senas, kad archeologai vienoje vietoje jau pradėjo kruopščius kasinėjimus, ir arčiau gyvenantys miestiečiai tvirtino, jog randama daug įdomių, kvapą gniaužiančių dalykų. Todėl visi vaikšto su dujokaukėmis".

"Priekyje keliukas staigiai išsilenkė it nervinio priepuolio ištiktas".

"Aukštai aukštai, juodoj bedugnėj, kažkas sukleketavo, kraupiai nusikvatojo. Juokui pritarė dar du trys balsai - dangumi kalnų link, išsirikiavusios pleištu, apžergusios šluotas, skrido septynios raganos.

- Raganos išskrenda, netrukus prasidės liūtys,- tarstelėjo Lokys ir nušleivojo skersai kiemo..."

"Kauklio žvilgsnis klaidžiojo po dangaus skliautą.

"Reikėjo ančiukams padangių plačių..."- išgirdo dainuojant. Namo, į Spoksą, plasnojo antinas. Tik staiga - "bampt!". Sutratėjo, sušnarėjo, šleptelėjo, o paskui suaimanavo:

-Prisodino pušų ne vietoj!"

"Magistras Akis-Kakas stovėjo prie arkinio, smaile užsibaigiančio lango. <...> Statulos žvilgsniu spoksojo į baltą blizgančią lygumą. Prisiminė legendą apie raganą, vietinių gyventojų pririštą prie arklio uodegos ir tampytą tol, kol ištiško jos smegenys. Esą nuo tada ir blizgąs sniegas. Blizgąs ištaškytais smegenimis.

- Graži istorija...- magistras išsiviepė iš pasitenkinimo.- Esmeralda! Į vietą! - piktai riktelėjo barzdai. Ši nenorom išsirietė ir nušliaužė prie sienos".

P. Šarpnickio praeities šešėliai...