Nenutrūksiu ir aš nuo paralelės su Platono “Dialogais”. Nutrūkti sunku ne tik dėl to, kad autorius šalia to, jog rašytojas, vertėjas, japonologas, kartu yra ir filosofas; ne tik dėl to, kad pati – kalbėjimo ir diskusijų forma – jau savaime yra dialogas, bet ir todėl, kad temos – senos kaip pasaulis – meilė, tarpusavio santykiai, filosofija, bendravimo subtilumai, pinigai, materialus ir dvasinis pasauliai, profesionalumas. Yra momentų, kur norisi pabraukti arba parašyti pastabą paraštėse, reaguoti, replikuoti ar tiesiog pasiginčyti su autoriumi.

Knygos struktūra – dviejų [brandžių] žmonių pokalbis, laiškai (be atsakymų), kuriuose – žmonių (vyro ir moters) tarpusavio santykių istorija, teorija, genezė arba kaip pavadinsite.

Kodėl [brandžių]? Bernardo brandumu aš neabejoju. Ne tik dėl amžiaus, požiūrio į įvairius dalykus, gyvenimo būdo, bet ir dėl to, kad toks ir buvo šios asmenybės užmanymas. Bernardo asmenyje persišviečia paties autoriaus gebėjimas būti matomu, suprantamu, išmintingu, išprususiu (autorius ne kartą yra viešėjęs Lietuvoje, su juo bendravę žmonės stebėjosi, jog lietuviškai jis kalba be jokio akcento ir nuolat yra laukiams bet kokio pobūdžio susitikimuose). Bernardo santykių istorija, jo profesionali patirtis, o svarbiausia – jo padarytos išvados yra vertos, kad jas išklausytų ir galbūt gebėtų jo pavyzdžiu mokytis.

Tuo tarpu Hektoras – greičiau bręstantis nei brandus. Jaunuolis - gražuolis, “moterų širdžių daužytojas”, poetas, vertėjas, besivadovaujantis gyvenime, man regis, keistokais principais. Arba keistai tuos principus nutapė autorius. Tarytum tie principai turėtų vienintelį vardą “Moteris”. Vien jo laiškai iš Paryžiaus ko verti. Kiekviename jų – skirtinga moteris, skirtinga patirtis, lakstymas paskui nežinia ką, bėgimas nežinia kur. Moteris jo gyvenime – mūza be aiškaus apibrėžimo. Labai pasiekiama, o tuo pačiu įkūnijanti begalinį nepasiekiamumą. (ši mintis man visai patiko). Kažkur lyg yra įsivaizdavimas, kokia ji turėtų būti ta “tikroji moteris”, bet kadangi vienoje moteryje tai nesutelpa, Hektoras yra priverstas jas keisti savo gyvenime. Galbūt negebėjimas pasilikti tą vieną akimirką, kurioje kadaise sutilpo visi Hektoro jausmai vienintelei moteriai, galbūt net ne moteriai, o jos išraiškai, dabar verčia jį taip elgtis. Ir nepaisant to, kad romane labai daug dėmesio skiriama pokalbių vystymui, diskusijoms apie viską, nubėgti nuo pagrindinio siūlo autoriui taip ir nepavyksta. O dar tas paskutinis puslapis…

O paskutiniuoju puslapiu autorius ėmė ir nuleido knygą ant žemės. Ir dar kaip nuleido! Tiesiog nebepalikdamas vietos jokiai fantazijai. Galbūt toks “truputį neužbaigtumas” priešingai – reiškia pačią tikriausią pasirinkimo laisvę, galimybę bet ko: galbūt ginčo, galbūt pykčio, gal nepasitenkinimo esama situacija, gal tolimesnės diskusijos (jau ne dviese), bet aš vis tiek nenustoju svarstyti, kodėl pabaiga būtent tokia. Galbūt tokia buvo autoriaus užmačia – priversti suvokti, kad gyvenimas net ir knygoje yra gyvenimas – su savais siurprizais.

Kaip ten būtų, turinys tikrai vertas dėmesio. Į lentyną knygą dėsiu prie potencialių skaityti savo užaugusiems vaikams – tegul lengviau išmoksta žiūrėti į diskusiją kaip į bendravimo formą, tegul supranta, jog mokomasi yra visą gyvenimą ir tai yra malonumas. Romanas artimas ir savo geografija. Kad ir skirtingai, vis tik išgyvenom su broliais estais tuos pačius periodus, tas pačias peripetijas beigi daugiau mažiau vienodu tempu ėjome į savęs išlaisvinimą, o išsilaisvinę – į vertybių perkainojimą.

Pabaigai – nepraeikite pro vardų rodyklę. Ji sukelia ir šypseną: “Jėzus, žydų asketas”, “Hailė, Hektoro ir Georgo meilužė”, “Helena, Bernardo namų šeimininkė”, “Viola, Hektoro sutikta mergina ”. Įspūdinga. Ir tiesiog, nebūdinga.

Paliesti tai, kas tikra…