R. Bradbury (R. Bredberio) "451 Farenheito" tikriausiai niekieno parankinė knyga nebuvo, tačiau tenka pripažinti - fantazuotojas tolimais penkiasdešimtaisiais daugeliu atveju nuspėjo dabartinę Vakarų visuomenės būklę: susvetimėjimą, interesų siaurumą, skendimą hedonizme, daiktų vergijoje, patogume. Tiesa, knygų nedeginančią, tačiau nebelabai ir skaitančią. Kita vertus... Ar ne tą patį kalbėjo J. V. Goethe "Fauste" dar XIX a.? - "Ar apskritai ką nors bedomina pakankamai rimta knyga?.. "

Gajus Montegas - gaisrininkas. Tai yra tas, kuris sukelia gaisrą. Juk "Kažkoks ypatingas džiaugsmas regėti, kaip ugnis ryja daiktus. Kaip jie juoduoja ir keičiasi. Varinis brandspoito galas suspaustas kumštyje, milžiniškas pitonas išspjauna nuodingą žibalo srovę... Jis paspaudžia žiebtuvėlį ir ugnis godžiai metasi ant namo, spalvodama dangų oranžiniais - geltonais - juodais tonais... Labiausiai jam norisi dabar padaryti tai, kas taip džiugindavo vaikystėje - įkišti į ugnį ledinuką ant pagaliuko, kol knygos, kaip balandžiai, plasnodamos sparnais - puslapiais, žūsta pievelėje priešais namą, pakyla ugniniame verpete ir juodas nuo suodžių vėjas nuneša jas tolyn". Taigi, Montego darbas įdomus ir gražus. Taip pat jis turi namą ir žmoną, kuri nori trečios televizorinės sienos, o jos mėgstamiausias TV šou - "Giminaičiai", kuriame netgi aktoriai prisiderina prie žiūrinčios auditorijos. Ir visą šį idilišką gyvenimą ima ir sutrikdo nauja Gajaus kaimynė Klarisė. Labai keista kaimynė. Vaikšto per lietų skanaudama lašelius. Brauko pasmakrę pienėmis, juokiasi. Ir, keisčiausia, jos šeima vakarais šnekasi terasoje! O gal ji netgi skaito knygas?! Ir kas gi tose knygose tokio ypatingo, kad jas reiktų deginti? Įdomu, ką apie tai mano brandmeisteris Bitis, niekada neieškantis žodžio kišenėje? Ir kas gi laukia Gajaus, suabejojusio savo darbo prasme ir išdrįsusio parsinešti į namus knygą?

Nuostabus, įspūdingas, stiprus ir, kas svarbiausia, nė trupučio nepasenęs kūrinys. R. Bredberis viename iš interviu minėjo, kad rašė jį bibliotekoje mokamomis rašymo mašinėlėmis ir sakė, jog keistas paradoksas rašyti kūrinį apie deginamas knygas bibliotekoje - knygų šventovėje.

Apysakos visuomenė nėra pirmoji, kuri degino knygas - tai kažkada darė inkvizicija, hitlerininkai, o šiek tiek gudriau - komunistai, užsiima tuo ir islamistai. V. Petkevičiaus "Durnių laivą" ir aš pats mielai žibalu apliečiau (tikriausiai juokauju). Tačiau minėtieji degino tik tam tikras, neteisingas knygas. Gi Bredberio visuomenėje deginamos visos knygos. Nes tai - aktas, kuriuo ateities visuomenė išvaduojama nuo sumaišties, nuomonių įvairovės ir svarstymų. Knygos glumina, trikdo, jos neduoda aiškaus atsakymo, kas yra gera ir kas bloga, kaip reikia gyventi ir ką veikti, skirtingai nuo televizijos, "Cosmopolitan" ir kitų žinovų. Tai - priimtina vergija sau pačiam ir paprastumui, patogiam, nekomplikuotam gyvenimui (kaip tam tikrą šių temų parafrazę galima paminėti žurnalistės Ritos linijos pabaigą J. Ivanauskaitės romane "Placebas"). Todėl knygas - į ugnį! Manau, kiekvienas iš šios apysakos privalėtų bent perskaityti tokios visuomenės ideologo - brandmeisterio Bičio (Bitty) - monologą su daugybe klasikų citatų! Tačiau knygų deginimas - tik vienas, nors ir populiariausias epizodas, atėjęs iš kūrinio. O juk dar yra stingdančiai bedvasės mašinos - vienos iš jų pakeičia žmogaus kraują, kol sanitaras rūko cigaretę, o kitos - gaudo nusikaltėlius realybės šou (juk pastarieji atsirado visai neseniai), manipuliacinė žiniasklaidos, ypač televizijos, galia, pagaliau, įtemptas iki skambesio miesto - šiuolaikinės Sodomos ir Gomoros - žūties epizodas. Taip pat ir viltis ateičiai - kitokių žmonių bendrija - du Ekleziastai, vienas Platonas, vienas Markas Aurelijus...

Genialu