Ray Bradbury (Rėjus Bredberis) vadinamas XX a. literatūros stebukladariu ir mokslinės fantastikos žanro klasiku, nors jo stilius greičiau galėtų būti apibūdintas kaip magiškoji fantastika - tiek mažai dėmesio kūriniuose skiriama naujoviškai technikai, išradimams, be kurių daugelis sunkiai įsivaizduoja mokslinę fantastiką; ne veltui puikus TV serialas pagal jo apsakymus vadinosi "Magiškasis Rėjaus Bredberio teatras", ne veltui "Marso kronikas" pradeda žodžiai: "Didelis daiktas - mokėti stebėtis, - pasakė filosofas.- Kosminiai skridimai mus visus vėl pavertė vaikais".

Žvelgti į pasaulį su nuostaba, kasdieniuose dalykuose atrasti žavių ir šiurpių, gyvų ir sustingusių stebuklų - tai šio rašytojo unikalus ir nepakartojamas bruožas.

"Marso kronikos" - bene žinomiausias R. Bradbury kūrinys. Tai - trumpų apsakymų romanas, nukeliantis mus į… 1999 - 2026 metus, kai žmonės užplūsta Marsą, beveik nepastebimai susiremia su paslaptingais vietiniais gyventojais, bėga iš užguitos Žemės ir palieka ją likimo valiai… Bet naujas pasaulis - seni vargai: tas pats žmogiškasis godumas, tuščias išdidumas, aklumas. Per visą planetą nusidriekia aibė miestų miestelių, kuriuose apsigyvena daugiausia žemi ir niekingi žmogiūkščiai su savo skurdžiom vienadienėm problemom, neleidžiančiom pamatyti naujojo pasaulio. Atvykėliai, kaip ir dera okupantams, nė trupučio nesidomi, kas buvo iki jų, ir atsiranda visokie Plieno miestai, Elektroviliai, Detroitai II (kuo ne Karaliaučiaus likimas?)… Vieni čia kurią naują pasaulį, kiti - perkelia senąjį. Atrodytų, eilinė naujo pasaulio pasaulio užkariavimo kronika, tačiau...

"Marso kronikose" veiksmo beveik nėra. Pagrindinis vaidmuo visada priklauso žmogui, veikėjui ir jo vidui - ar tai būtų vienintelis Marse pasilikęs vyras, netikėtai telefone išgirdęs moterišką balsą ("Nebylūs miestai"), ar pasipiktinę visų juodukų išskridimu į Marsą Pietų valstijų fermeriai ("Padangių keliu"), ar marsietis, sumedžiojęs pirmuosius kolonistus auksinėmis bitėmis ("ILA"). Paprastose situacijose randama tiek tragizmo, lyrizmo, psichologizavimo, kad telieka tik stebėtis. Man vienas iš pačių šiurpiausių ir įspūdingiausių apsakymų - tai "Sodrūs lietūs palis", automatizuoto namo, palikto karo nuniokotoje Žemėje, paskutinė gyvavimo diena. Vis dėlto, autorius išlieka optimistas, tiesa, tas optimizmas labai realistiškas, epiloginis, tačiau tuo ir įtikinantis. Ir nieko panašaus į pergalingą desantininkų žygį per raudoną planetą, žudant kraugeriškus monstrus, jokių gudrių robotų, laboratorijų - tik žmonės, žmonės ir dar kartą žmonės… Beje, teko girdėti, kad lietuviškai "Marso kronikų" ciklas išleistas nepilnas, vadinasi, kažkur dar slepiasi kiti mažesni ir didesni šedevrai.

Tokios knygos, mano manymu, peržengia žanrų ribas. Ir lai meta į mane akmenį tas, kuris pasakys, kad "Marso kronikos" - tai ne mokslinė fantastika, bet lai meta ir tas, kuris nesutiktų, kad tai jau daugiau nei mokslinė fantastika, kad tai - pasaulinės grožinės literatūros šedevras.

Šedevras