Vis dėlto knyga - ne fantastinė. Tai - detektyvas. Ir ne bet koks, o detektyvas noir (ne veltui ji dedikuota žinomiems detektyvo meistrams - Raymond Chandler, Dashiell Hammett, James M. Cain ir Ross Macdonald) Ir ne bet koks noir , o dar su gausybe fantasmagoriškų ir gal net mistiškų vaizdų. Jeigu pamėgintume pritaikyti mūsų apžvalgininko Kreko naujausių apžvalgų formatą, štai kas išeitų.

Vieta: Kalifornijos Venecija. Kadangi Venecija, ten yra kanalai. Taip pat jūra ir prieplauka. Ant ir aplinkui prieplauką - pramogų parko likučiai. Be to, veiksmo metu dedasi mažutė vietinės reikšmės apokalipsė - prieplauka ardoma grėsmingų žemsiurbių ir ekskavatorių, pramogų parkas draskomas ir laužomas. Be to, visur tvyro rūkas! O rūke...

Protagonistas: Pamišėlis - jaunas rašytojūkštis, rašantis ką? Atspėjote, fantastiką (kritikai sufleruoja, kad Pamišėlis - tai pats Bredberis). Jo mergina išvykusi į tolimąją Meksiką, e.paštas dar neišrastas, ICQ ir IRC - irgi. Gerai, kad yra telefonas. Bet asmeninis telefonas - per didelė prabanga, todėl tenka naudotis telefonu dujų kolonėlėje. Kaip Pamišėlis rašo, taip ir nesužinome - proceso aprašymas apsiriboja frazėmis "Įkišau lapą į Underwood Standard [rašomosios mašinėlės markė] ir į jį išsivėmiau".

Aukos: Įvairūs Kalifornijos Venecijos gyventojai. Visi ekscentrikai, jeigu nepasakyti tiksliau - trenkti. Tarp jų: nežinia kokios lyt. orientacijos eks-gražuolis aktorius nacių generolo Ervino Riomelio veidu, gyvenantis tiesiai virš karuselės. Nemokšiškai kerpantis kirpėjas Kelas, visus apgaudinėjantis nuotrauka, kur jis groja kartu su žinomu džiazmenu, bet štai kažkas pavagia džiazmeno galvą ir paaiškėja, kad jis groja visai su kažkuo kitu. Nuo kėdės nebepakylanti nenusakomo svorio ir balso primadona, bene ištikimiausia Pamišėlio draugė. Į vienišumą pasitraukusi kino žvaigždė Konstansė Ratigan, aklasis Henris, užuodžiantis "Pažastis"; "Kanarėlių dama" ir kiti.

Policininkas: Edas Kramlis. Irgi trenktas. Argi sveikas policininkas savo name laikytų tropinių miškų oranžeriją kartu su žvėrių ir paukščių garso įrašais?

Įvykiai: Aukos miršta arba dingsta, Protagonistas ir Policininkas kiek neįprastais metodais (vienas iš jų - intensyvus rašymas) visa tai narplioja.

Who`s dunit? "Pažastys". Spoilerių mėgėjams - jis įtartinas nuo pat pradžios. Tikrai tikrai įtartinas.

Ar tai ir būtų viskas? Ne, nieku gyvu. Pagrindinis šios knygos kabliukas - tai atmosfera. Miglota (gi tvyro rūkas), šiurpoka (nors, žinoma, ne HM Kingas), svaigi ir labai neįprasta detektyvui. Tiesą pasakius, detektyvinės linijos išrišimas yra toks neįspūdingas, kad supranti - šitiek puslapių ne dėl to buvo rašyta, anaiptol ne dėl to.

Gaila, bet manau, kad lietuvių skaitytojas labai daug ko šioje knygoje nesugebės suprasti. Akivaizdu, kad knygoje pilna įvairiausių intertekstinių nuorodų į penktojo dešimtmečio JAV gyvenimą, kino žvaigždžių kultą, įvairius vardus, citatas, kurios mums nedaug ką gali pasakyti. Knyga aiškiai persunkta nostalgija tiems laikams, kai kinas buvo juodai baltas, o mašinos - ilgos ir blizgančios. Todėl ir perskaičius lieka labiau prisilietimo, o ne paskendimo įspūdis - juk Bredberis nesuprastų sovietinės nostalgijos kupinos knygos, ar ne?

Ko gi labiausiai pritrūko šioje tikro meistro parašytoje knygoje? Nors nugarėlė mums žada ir filosofiją, ir netgi humorą (?!) knygoje aš jų neradau. Neradau ir to Bredberiško mažo, netikėto stebuklo, jautrumo, net gluminančio minties gilumo, kuriuo kažkada užkerėjo "Marso kronikos". Galbūt "Vienišasis prišaukia mirtį" buvo skirtas ne man? Juk pasižiūrėjus užsienio internete - mažiau 4 žvaigždučių (iš 5) niekas ir neduoda.

Kai Vardas tampa Lūkesčiu