Apie knygą: Jostein Gaarder – SOFIJOS PASAULIS
Leidykla: Tyto alba (1998)
ISBN: 9986160871
Puslapių skaičius: 405

Šiuo metu Lietuvoje besisvečiuojant Josteinui Gaarderiui, nutariau pasidalinti prisiminimais apie jo jau kadais legenda tapusią knygą „Sofijos pasaulis“. Perskaičiau prieš kokius 13 metų ir knyga tikrai padarė įspūdį, tačiau tik kuriam laikui. Šiuo metu vis stiprėja įsitikinimas, kad ši knyga yra tiesiog nuostabiai pervertinta. Iš anksto norėdamas apsidrausti nuo galimų A. Užkalnio išpuolių, pasakysiu, kad per savo gyvenimą esu nusipirkęs du šios knygos egzempliorius – vieną sau, kitą dovanai. Vieną minkštais viršeliais už 16 litų, kitą kietais, berods už 23 litus. Taigi šiame kontekste išsakyta mintis, kad puikiai perkama nebūtinai yra puiki, galbūt atrodys kiek mažiau šventvagiška.

Pats „Sofijos pasaulio“ autorius ne kartą yra prisipažinęs, kad visiškai nesitikėjo tokios knygos sėkmės ir jį, tiesa pasakius, galima visiškai suprasti, bet kaip sako rusai „kuom velnias nejuokauja“. Pasirodo, kad filosofija irgi gali tapti tiesiog pelningu produktu, tačiau tokiu ją paversti sugebėjo ne sausai mokslingas akademikas ar vienišas, ant beprotybės ir skurdo ribos balansuojantis genijus, o vidutiniškas dėstytojas, pasižymintis anaiptol ne visada filosofams būdingomis savybėmis – nuoširdumu, atvirumu ir charizma. Dar vienas nematomos laisvosios rinkos rankelės pokštas. Atrodė kiek keista tuomet, tačiau dabar linkstu prie nuomonės, kad ir „Sofijos pasaulio“ sėkmė buvo atsitiktinė. Ši knyga, tarsi ta Odisėjo paleista strėlė, pralėkė pro dvylikos kirvių ąsas ir įsmigo tiesiai į taikinį. Tai, kad šiuo atveju „Odisėjas“ Gaarderis šovė užrištomis akimis, daro sunkiai tikėtiną galimybę, kad kam nors antrą kartą pavyks pakartoti jo žygdarbį. Knyga sugebėjo atrasti gilią, niekieno dar neatrastą nišą ir užpildė ją sklidinai.

Mano galva, jei jūs esate knygas skaitantis žmogus ir jei praėjus dvidešimt metų po „Sofijos pasaulio“ perskaitymo jinai tebelieka jums gyvenimo knyga, tuomet galbūt jums taip ir nepavyko per savo gyvenimą atsiversti išties geros knygos. Aišku, žmogus turi teisę, kaip dabar mėgstama sakyti, pasirinkti. Taigi gyvenimo knyga gali būti ir Mickey Mouse komiksai (kai buvau ikimokyklinio amžiaus turėjau vieną tokį ir iki šios prisimenu kaip kažką įstabaus), tačiau lengvabūdiškai suprasdami teiginį, kad būti filosofu reiškia mąstyti kaip vaikui, jūs rizikuojate tapti paprasčiausiu infantilu.

„Sofijos pasaulis“ yra tikrai išskirtinė knyga, tačiau ne knygų pasaulyje, o pastarųjų dviejų dešimtmečių knygų rinkoje. Jos, greičiausiai kaip ir kiekvieno išskirtinio daikto, stipriosios savybės yra paradoksaliai susipynusios su silpnosiomis. Tūlam kritikui atnarpliojus jas, atskyrus viena nuo kitos, stipriąsias sustiprinus, o silpnąsias pašalinus, knyga tikriausiai taptų visiems nebeįdomi ir niekas jos nebepirktų. Taigi jei jūs nors kiek rimčiau domėjotės filosofija prieš skaitydami „Sofijos pasaulį“, tenai jūs nerasite nieko naujo. Tiesiog tos pačios senos tiesos, tie pačios  pripažintų filosofų kažkada suformuluotos frazės, skirtos trumpai ir paprastai nusakyti jų idėjoms ir tie patys, paauglius kartais kamuojantys klausimai, atsakymus į kuriuos jie šiandien gali gauti pas psichologą jau beveik visose Lietuvos vidurinėse mokyklose. Beje, nenuvertinkite mūsų psichologų ir nemanykite, kad „pavaryti“ kaip J. Gaarderis gali tik vienetai iš jų. Tiesiog pas mūsiškius kur kas didesnis darbo krūvis nei viena, rami 14metė Sofija. Be to dar reikėtų atskirai pakalbėti apie pedagogų atlyginimus...

Knygoje skelbiama, kad tai romanas apie filosofijos istoriją. Tiesos tame yra, tačiau aš nepastebėjau pas autorių kažkokios įdomesnės filosofines idėjas vienijančios koncepcijos, o tas siužetas kurio fone pristatomos filosofijos idėjos, jau irgi kažkur seniai girdėtas visokiose fantastinėse ir mistinėse istorijose. Įdomu tai, kad J. Gaarderis puikiai išlaikydamas antikinės filosofijos dėstymo nuoseklumą, kuo toliau tuo labiau neria į miglas. Čia ne vien tik jo problema. Daugelis besidominčių filosofija  žino kaip sąlygiškai lengvai į lentynėles susidėlioja antikos mąstytojai ir įvairios jų mokyklos, ir koks neprasibraunamas minčių šabakštynas yra modernioji filosofija. Galbūt dėl to, kad suvokdami ją mes esame betarpiškai jos veikiami ir negalime į ją pažvelgti iš šalies? Prisimenu, kad kalbėdamas apie Kantą, Gaarderis supaprastino jį tiek, kad įžūlesniam paaugliui galėjo kilti klausimas – o kuom aš prastesnis už tą Kantą? Autorius sau užsibrėžia tikslą patraukliai pristatyti filosofijos istoriją. Sprendžiant ne tik iš knygos tiražų, bet ir iš susižavėjusių skaitytojų atsiliepimų, tenka pripažinti jį įvykdžius savo sumanymą 200 procentų, jei ne daugiau. Tik manęs neapleidžia viena abejonė – ar tai, kas yra šiame romane tikrai yra filosofija? Ar nebuvo jinai paaukota vardan patrauklumo? Manau vienintelis būdas atsakyti sau į šiuos klausimus yra nesustoti ties šia knyga. Juolab tai, kad perskaitę „Sofijos pasaulį“, jūs eitumėte toliau, manau, ir yra tikrasis autoriaus tikslas.

Iš Naujapilio tinklaraščio.