Jei reikia pavyzdžio, kuo pasaka (nors man panašiau į apysaką) su maginės fantastikos elementais skiriasi nuo tikrosios maginės fantastikos, ši istorija visai tiktų. Čia ir ragana yra, ir vaiduokliai su mumijom ir stebuklingi pavirtimai, ir melo skystis, ir slibinas, ir piratai, ir pasivaikščiojimai po sapną, ir paslaptis… O vis dėlto tai ne maginė fantastika. Tai į pasakų pievelę sukrėsti talentingos rankos nulipdyti personažai ir šiek tiek pamakaluota: o dabar, beveik neišeidami iš už jos ribų, būkit malonūs ir bręskite. Keiskitės. Pamatykite pasaulį naujai. Skirtingu laipsniu tai skirta skirtingiems veikėjams, ir, ačiū dievui, didaktinė pusė nėra akcentuojama, net jei tą augimą suprastume visai ne kaip “meluoti negražu” suvokimą. Tiesą sakant, autorė neįkyriai, bet nedviprasmiškai yra už fantazavimą ir nenuobodų gyvenimą. Nors iš pradžių Krakatukų pievelėje gyvenimas buvo tikrai ramus…

“Toli toli – nebent sapne galėtumei tenai nukeliauti – glūdi ramiausia pasaulyje vietelė. Ją iš visų pusių supa stebuklingi krūmai, ir jų raudonos uogos, vadinamos krakatukais, dega lyg žibintėliai tarp žalių lapų.” (p. 5) Ten stovi trobelė, kurioje gyvena Birbindonas (geras, mandagus, rūpestingas žmogus), tešlius (toks romus, kartais tyliai maištaujantis padaras iš tešlos, gyvenantis piestoje), maumas (kuris visada miega stalčiuje, nes grynas oras jam kenkia) ir Buntė Esmeralda (nepakenčiama skraidanti bobelė, besielgianti kaip paauglė). Krūmuose bruzda jūrų kiaulytės, akivare gyvena senas vandenis, už pievelės yra baisus miškas su keistomis būtybėmis… Kažkur toli šiaurėje stūkso niūri Gogrinbogso pilis. Nieks jos nematė, bet visi žino, kad niūri ir pasakoja apie ją skirtingai. Žodžiu, jei nekiši nosies už krakatukų pievelės, gyvenimas ir toliau tekės ramia vaga, su smulkiais pasibarimais ir kasdieniais maloniais įvykiais, bet be nuotykių.

Bet be nuotykių nebūtų ir knygos, tiesa? Į pievelę atkeliauja: a) bliovimo entuziastas veršis Oskaras, b) sena ragana Bobramsula, c) didžiaausė senė Mariana Silvana, d) senė Mora (tiesą sakant, šioks toks užsiciklinimas ties senatve jaučiasi, beje, dar yra ir jūrų kiaulyčių senelė)… O paskui ir visokie kitokie padarai, kurie pievelės idilę nuneša šuniui ant uodegos. Didžiaausės stačiokės senės pasakojimuose siaučiantys jūrų vėjai pripučia susižavėjusiam tešliui tokių idėjų į galvą, kad jis net beveik savo noru nuotykiuose dalyvauja! Ir ne taip net svarbu, ar tie pasakojimai tikri, ar išgalvoti, jei gyventi su jais įdomiau.

Reziumuojant: smagiai susiskaitanti, norsšiek tiek kryptingumo stokojanti knygelė. Vienas nelabai patikęs dalykas – jau išeksploatuotų vardų vartojimas, nežinau, kodėl, bet tai mane visada erzina (išimtis – aliuzijos ir parodijos). Mora (visai nepanaši į Tuvės Janson Morą), krakatukai (visai nepanašūs į E.T.A.Hofmano krakatukus), na, bent maumas čia bendrinis vardas…

Ko gero, knyga labiau rekomenduojama paaugusiems ir suaugusiems vaikams, kurie atpažins personažuose ne veikėją–kaukę, o save ar savo pažįstamus: gerus, tingius, bambeklius, fantazuotojus. Kartais negaliu atsikratyti įspūdžio, kad pažįstu vieną Buntę Esmeraldą. Laimė, ji nemoka skraidyti...

Linksmi nuotykiai Krakatukų pievelėje