…Paskendęs miglose Vilnius, su begaliniais požemių koridoriais, beveidžiais naujaisiais rajonais ir mistišku senamiesčiu. Su keisčiausiose fantazijose gimusiais jo gyventojais, nelaimingais, dažnai labai žiauriais. Vilnius čia visas pasaulis, iš kurio veikėjai pabėga nebent į praeitį, kuri nemažiau fantastiška. Toks R. Gavelio Vilnius. Jo naujoji legenda apie Vilnių. Galbūt autoriaus ir buvo tokia idėja – sukurti legendą apie Vilniaus žlugimą. Kaip kunigaikštis Gediminas susapnavo jo įkūrimą, taip Gavelio herojai savo košmaruose sukūrė žlungantį miestą.

Kas tai bebūtų, bet sukurta beprotiškai talentingai. Mano kuklia nuomone, šis kūrinys galėtų nesunkiai laužyti ledus išsvajotuose Vakaruose lietuviškai prozai. “Vilniaus pokeris” vertas stovėti greta geriausių kūrinių. Niekur nebuvau matęs taip ryškiai nutapytų veikėjų paveikslų. Tikras kūnas ir kraujas susipynęs su šiurpiom vizijom ir alogizmu. Apskritai, visas siužetas čia alogiškas. Autorius keturių herojų lūpom pasakoja tą pačią istoriją, tačiau įvykiai kiekvieną kartą skirtingi. Nesvarbu, smulkmena ar lemiamas siužeto vingis. Tai gana trikdo. Ypač, kai autoriaus pasakotojo talentas priverčia tikėti kiekvieno veikėjo žodžiais.

Pats rašymo stilius, bent jau man, pradžioje buvo labai neįprastas. Šokinėjančios mintys, visokie groteskiški vaizdiniai pareikalavo laiko apsiprasti. Tačiau svarbiausia kūrinio ypatybė – turtingas tekstas – jau nebeleido atsiplėšti nuo knygos. Mintys veja viena kitą. Nagrinėja problemas nuo žmogaus prigimties gelmių. Lietuvos istorijos mitų iki sovietinės sistemos kuriozų. Autorius be baimės aštriu cinizmu laužė ne vieną stereotipą. Net dabar, kai žvelgdami į “anuos gūdžius” laikus, kada ir gimė šis romanas, didžiuojamės savo liberalumu, ne vienas gali atrasti pribloškiančių idėjų. Todėl neabejoju, kad prieš dešimt dvylika metų ši knyga turėjo būti tikra bomba pilkoje vietinės kultūros padangėje. “Vilniaus pokeris” tapo bestseleriu ir išgarsėjo, bet kaip politinis romanas, ir tai pačiam R. Gaveliui nelabai patiko. Tie, kurie žvelgia į kūrinį politiniais kriterijais, pasak pačio jo, “nemato devyniasdešimties procentų jo turinio”. Nors, tiesą sakant, užslėpto politikavimo knygoje radau. Aišku, tai nebuvo joks pataikavimas kokiai nors ideologijai.

Nepavadinsi “Vilniaus pokerio” ir filosofiniu romanu. Ne todėl, kad jam trūktų filosofinių apmąstymų. Tiesiog “gaveliška” filosofija ir tinka tik “gaveliškam” pasauliui. Knygoje pasemtų minčių realiam pasauly nepanaudosi. Ir išvis, sunku atsekti kur rašytojas žaidžia metaforomis, o kur tiesiog toliau kuria savo visatą. Manau, teks dar daug kartų skaityti, kad būtų galima tikriau apčiuopti “Vilniaus pokerio” simbolius. O skaityti tikrai verta.

Nieko negaliu pasakyti apie romano trūkumus. Jų paprasčiausiai neradau. Jau vien todėl ši apžvalga yra gerokai subjektyvi. Galbūt kas nors iš “Skaitytos” lankytojų savo komentarais padės jų atrasti.

Lietuviška klasika