Richard Zimler „PASKUTINIS LISABONOS KABALISTAS“

Berekijus Zarkus, Konstantinopolis

5290 – ieji, Abo sep tintoji

Skaitydamas kraupiai tikrovišką, kartais tiesiog šokiruojantį romaną „Paskutinis Lisabonos kabalistas“, vis prisimindavau Balio Sruogos „Dievų mišką“, patį, mano nuomone, geriausią lietuvių autoriaus parašytą kūrinį. Abiem atvejais pasakojamos protu sunkiai suvokiamos nužmogėjimo istorijos, kurias išgyvenę žmonės bando perteikti savo patirtį skaitytojams.

Šį kartą, „Paskutiniame Lisabonos kabaliste“, tenka susidurti su žydų tautos genocidu. Teko girdėti ne vieną pasakojimą apie Antrojo pasaulinio karo baisumus iš tų, kurie visa tai matė, kurie tai išgyveno. Bet tai, kas dėjosi Lisabonoje XVI amžiuje pranoko net baisiausias fantazijas.

Ar žinote, ką reiškia žvelgti į begalvį kūdikį, sėdintį semtuve? Tartum visos pasaulio kalbos būtų buvę pamirštos, tartum visos kada nors parašytos knygos būtų buvę paverstos dulkėmis. Ir kad jūs tuo džiaugiatės. Kadangi tokie žmonės kaip mes neturi teisės kalbėti, nei rašyti, taip pat palikti istorijoje nors kokį pėdsaką.

Išrinktoji žydų tauta yra bene labiausiai nukentėjusi pasaulio istorijoje. Dvi didžiosios pasaulio religijos, krikščionybė ir islamas, gimė būtent iš judaizmo ir tikriausiai niekas nebūtų įtaręs, kad tie gimimai atneš baisiausius karus, žudymus, pogromus ir dar aibę nelaimių.

Šis romanas, jei tikėsime Richardu Zimleriu, parašytas tiesioginio įvykių liudytojo, Berekijaus Zarkaus, atskleidžia ne tik žydų tautos pasaulėžiūrą, papročius, gyvenimo būdą, bet ir paprasto, kasdieniško gyvenimo užkulisius. Mes dažniausiai sunkiai įsivaizduojame, kaip gyvena viena iš religingiausių pasaulio tautų, nesuvokdami, kad žmonių jausmai, norai ir troškimai visur vienodi.

Pagrindinis veikėjas ir pasakotojas sklandžiai pasakoja apie dalykus, kuriuos skaitant darosi baugu. Jei tai būtų paprasti žudymai, galbūt nekiltų tokių neigiamų emocijų, bet tokio tyčiojimosi, paniekos ir nužmogėjimo dar reikėtų paieškoti purviniausiuose žmonijos istorijos puslapiuose.

Tačiau ir čia neišvengiama žmogiškų paradoksų. Vieną akimirką Berekijui gresia mirtis, kankinami, žudomi, deginami jam artimi žmonės, jau kitą kalbama apie meilę, mylimasi, po to vėl bėgama, slapstomasi...

Vis dėlto, svarbiausi klausimai, perskaičius šią knygą, susiję su to žvėriško smurto priežastimis. Net jei turėsime omeny, kad tie konfliktai kilo dėl religinių skirtumų, dėl to, kieno Dievas yra „tikras“, o kieno ne, nebus aiškiau. Ir mums, mačiusiems griūnančius Niujorko bokštus dvynius, tai vis dar atrodo sunkiai suvokiama. Kas dėjosi tų musulmonų galvose, kai jie skrido lėktuvais?

Vargu, ar tie, kurie Lisabonoje žudė žydus buvo religiniai fanatikai, veikiau tai išsigimę, nesveiki padarai, kuriems bet koks pretekstas tenkinti savo iškrypusius troškimus atrodo pakankamai svarus.

„Paskutinis Lisabonos kabalistas“ palieka gilų, sunkiai išdildomą (ne, ne įspūdį) pasišlykštėjimą tais, kuriems nieko nereiškia nutraukti kūdikiui galvą, draskyti kitą žmogų į gabalus ir džiaugtis tuo, ką daro.

Silpnų nervų skaitytojams tikrai nerekomenduočiau skaityti. Tai tikras, bet labai skaudus pasakojimas.

Kaip tai pavadinti?