Richardo de Bury „PHILOBIBLON“

„Knygos himnas, knygos konstitucija, knygos katekizmas, bibliofilijos elementorius, bibliofilijos enciklopedija, bibliotekininkystes vadovėlis, bibliografijos abėcėlė, skaitymo kultūros patarėjas, literatūrinis testamentas, autobiografinė esė“ – tokius epitetus šiai knygai priskiria skaitytojai. Pridėsiu dar vieną – odė knygoms. 1345 metais parašyta knyga lig šiol neprarado savo aktualumo. Richard de Bury – garsus to meto dvasininkas ir vienas didžiausių bibliofilų pasaulio istorijoje. 1700 knygų, kurias jis turėjo savo bibliotekoje, net ir šiandien yra nemažai. Tuo metu tai buvo, be abejones, didžiausia asmeninė knygų kolekcija. Galbūt koks nors karalius ir turėjo daugiau, tačiau vargu ar buvo nors vieną perskaitęs.

Skaitant “Philobiblon“ sunku patikėti, kad ji rašyta XIV amžiuje. Savo problematika ji labai artima nūdienai. Neabejoju, kad daugelis knygų gimsta iš meilės, tačiau vargu ar daug iš meilės knygoms.

Kadangi spėjama, jog tai galėjęs būti savotiškas testamentas: autorius rašė smarkiai sirgdamas ir praėjus vos trims mėnesiams po knygos parašymo mirė, galima įžvelgti išties didelį nuoširdumą, kurį geba prišaukti tik tolumoje skambantys varpų garsai.

Richardo de Bury šią knygą parašė lengvu stiliumi – „ retorikams juokinga, kai aukštu stiliumi rašoma apie lengvus dalykus “. Manau, jog autorius įrodė, kad paprasti žodžiai pasako daugiau už ilgiausius sudėtingiausių frazių raizginius. Paprastumu ir nuoširdumu alsuojanti jo knyga sukuria jaukią atmosferą knygos skaitytojui, priversdama susimąstyti apie knygą ir jos reikšmę žmogui.

„Visa pasaulio šlovė nugrimztų užmarštin, jeigu Dievas nebūtų mirtingiesiems parūpinęs knygų“. Šie žodžiai buvo pranašiški, nes ir jų autoriaus šlovė neišblėso. „Parašyta knyga atsilygina autoriui - kol ji gyva, tol autorius bus nemirtingas.“

Tai knyga tiems, kurie myli knygas, kurie neįsivaizduoja gyvenimo be knygų. Galima tik pasveikinti Baltų Lankų leidyklą, kad išleido šį traktatą, kuriame gausu išminties ir šviesos, kurią įžiebė žmogus gyvenęs knygų pasaulyje ir visus pinigus išleidęs knygoms. Kodėl jis parašė šią knygą? Ar tai duoklė knygoms, testamentas, o gal - noras save įamžinti?

„Jame (traktate) mėginome paaiškinti nustebusiems savo amžininkams, kodėl taip pamilome knygas.“

Kaip ir minėjau, tema aktuali ir šiandieniniame pasaulyje. Tik ar verta paviršutiniškumu persisunkusiems žmonėms įrodinėti, kodėl mylime knygas. Kas turėtų labiausiai mylėti knygas? „Tie, kuriems reikia daugiau išminties.“ Ką čia ir bepridursi.

Odė knygai