Apie knygą: Robert Silverberg – Sienos karalijos
Leidykla: Eridanas (2009)
ISBN: 9789986972532
Puslapių skaičius: 320

Neįprastas derinys: šis mokslinės fantastikos romanas, kuris labai panašus į maginę fantastiką, kartu dar yra ir tapsmo romanas. Jo pasaulis panašus į mūsų, bet svetimas, veikėjai – panašūs į mus, bet ne tokie patys. Skaitytojas truputį apgaunamas, sudarant prielaidas tikėti, kad jis supranta, apie ką kalbama, bet pamažu, gražiai ir be fanfarų šydas praskleidžiamas. 

Tiesa, tas šydas gali atrodyti gražesnis nei vaizdas už jo...

Didžiulio kalnyno – Sienos – papėdėje įsikūrę kaimai. Kartą per metus 40 vaikinų ir merginų po kruopščios ir varginančios atrankos iškeliauja ieškoti Viršūnės, kaip tai darė Pirmasis Kopėjas: pasiekti ją ir pabendrauti su ten gyvenančiais dievais. Pirmasis – kultūrinis didvyris – iš jų gavo daugybę patarimų, tad dabar visi moka ir žemę arti, ir puodus žiesti... Tik va daugiau nieks į Viršūnę nebeužkopia, naujovių nebeparneša... Bent jau niekas nepraneša, ką gero matęs, jei sugrįžta – tik klejoja kažkokius niekus: „Liepsna! Oras! Medžiai! Dievai!“

Istoriją pasakoja Poilaras, kuris jautė pašaukimą įkopti į Viršūnę nuo pat mažens. Net ne tiek pašaukimą, kiek tvirtą įsitikinimą, kad kitaip ir būti negali, nepaisant to, kad viena jo koja buvo luoša, - vikrumo ir atkaklumo vaikinui netrūko. Kopiant į Kosa Saagą bendrakelioniai, kad ir ne vienbalsiai, išrinko jį vadu. Nuo jo priklauso, kur sukti, kaip nuramdyti maištaujančius, ar priimti pakeliui sutiktą keistuolį į būrį.

Kaip minėta pradžioje, veikėjai panašūs į žmones tiek, kad lengvai gali užsimiršti, ir išryškėjus tikrajai prigimčiai, staiga pagalvoji – oi, kaip netikroviška, argi jaunuolis taip elgtųsi ir galvotų? Argi žmogui būdinga tokia nuotaikų kaita arba toks požiūris į santykius tarp vyrų ir moterų? Bet palaukit palaukit, čia juk kalbama apie visai ne tapačią mums rasę... Taip, jie turi dvi rankas, bet ant plaštakų po du nykščius, taip, jie yra skirtingų lyčių, bet tik pasiruošus Pokyčiams jiems susiformuoja pirminiai lytiniai požymiai. Jie ne vien tiki magija, jų pasaulyje tam tikros aiškiaregystės jėgos tikrai veikia. Jie gali keisti savo kūną ne vien trokšdami meilės malonumų, bet ir prisitaikydami prie naujų sąlygų. Jie panašūs tiek, kad galima nesunkiai suprasti postūmius ir baimes, ir skirtingi tiek, kad romanas netaptų paprasčiausiu „alpinizmo vadovėliu“.

Pagrindinė kliūtis kopėjams – Pokyčių liepsna, kuri kalnuose labai aktyvi. Tai šen, tai ten jie susiduria su norinčiais pakeisti jų kūną, pavergti sielas krašto valdytojais. Dalis jų tikrai šlykštūs ir baisūs, kiti tiesiog siūlo prieglobstį pavargusiems, nusivylusiems savo kelione. Nes to, ką galima rasti viršūnėje, viltimi tikrai nepavadinsi. Bent jau ne tokia, kurios tikisi visi papėdės kaimai...

Kadangi pasakojama iš vietinių gyventojų pusės, kas yra Pokyčių ugnis, neaiškinama – jiems tai natūralus, būtinas dalykas, tiesiog kalnuose pasireiškiantis baisiai stipriai. Žemiečiai, kurie čia irgi pasirodys, taip pat neišduoda, ką mano apie jos prigimtį. Racionalus protas bando sukarti šunis ant radioaktyvumo, bet tai nepaaiškintų visko. Atrodo, mokslinė fantastika šioje vietoje tyliai pasitraukia į šoną, užleisdama vietą magijai. Gal ir teisingai daro. Ne atsitiktinis tas reveransas Ursulai le Guin, kuriai dedikuojama ši knyga. Tiesą sakant, romanas nebūtų blogesnis be „kosminio intarpo“ ir pabaigos moralo. Jo esmė – įspūdinga kelionė, pilna kovų su mažais ir dideliais, matomais ir nematomais priešais, gamta bei savimi. Kelionė, kurioje subręstama arba pasitraukiama. Tuo šis romanas žavi ir įtraukia. Bet pavyzdiniu jo nepavadinsi – čia nėra tradicinės kulminacijos, o iš dalies nuspėjama pabaiga – greičiau atoslūgis negu atomazga.

Labai gražus, turtingas Anitos Kapočiūtės vertimas. Beje, įdomus dalykas – jau norėjau rašyti, kad ir korektūros klaidų nepastebėjau, kai antrą kartą pavarčius knygą kaip tik jas ir pamačiau. Tai rodo, kad knyga tiek sudomina, kad net nekreipi dėmesio į šias smulkmenas. Tiesa, norėčiau žinoti, kas yra praleista šiame priešpaskutinio puslapio sakinyje: „Ir tiktai mes, tie, kubeir sudėtingą kelią“, bet neskaičiusiems tai turbūt būtų spoileris...