Knygą sudaro romanas "Žmogus labirinte" bei du apsakymai: "Į Juodąją žvaigždę" ir "Medžių iltys". Apie apsakymus pakalbėsiu truputį vėliau, pirmiausia pristatysiu romaną.

Romanas, kuris davė pavadinimą ir visai knygai, apie žmogų - galaktikos didvyrį, žmonių rasės pasididžiavimą, gyvą legendą. Žmogų, kuris įgyvendino savo ambicijas, pasiekė nepaprastai daug, numalšino beatodairišką norą keliauti ir rizikuoti. Apie žmogų, kuris save ėmė laikyti beveik pusdieviu. Ir apie tokio žmogaus kritimą į bedugnę - staigų ir netikėtą nuopolį į savo paties labirintą. Autorius paprastoms žmogiškoms emocijoms išreikšti ir personažo charakteriui atskleisti parenka, kaip ir prideda garsiam pasaulyje fantastui, fantastišką aplinką. Taigi, trumpai apie siužetą.

Miuleris - vienas geriausių po galaktiką išplitusios žmonių rasės tyrinėtojų - pasiunčiamas pirmam kontaktui užmegzti su atrasta nežemiškos kilmės protingų padarų rase. Ateiviai tarpusavyje bendrauja emocijomis ir Miulerį, patekusį tarp šių keistų vabzdžių, jie pakeičia. Žmogus ima skleisti emocinį lauką - spinduliuoti į aplinką visą savo esybę: ir tai kas jame gero, ir tai kas yra atstumiančio, šlykštaus. Bet koks kitas žmogus nebegali ištverti prie Miulerio, jo skleidžiamas laukas nepaprastai stiprus ir kiekvieną tiesiog pykina. Negalėdamas pakęsti tokios žmonių reakcijos, Miuleris pabėga, pabėga į neįveikiamą labirintą tolimoje planetoje. Labirintui tūkstančiai, o gal ir šimtai tūkstančių metų, jis pilnas visokiausių mirtinų spąstų. Miuleris pirmasis tarp tyrinėtojų įveikią šią spąstų raizgalynę ir jame įsikuria. Neatskleisiu daugiau, nes bijau sugadinsiąs didžiąją skaitymo malonumo dalį.

"Žmogus labirinte" balansuoja tarp nuotykinės ir psichologinės fantastikos, nors ir ta, ir kita sritis vargu ar priglaustų romaną po savo sparnu. Labirintas - lyg paties Miulerio vidus - niūrus, žiaurus, atstumiantis, išdidus ir kartu paslaptingas, įdomus ir pačiam Miuleriui jaukus. Jis vienintelis sugebėjo išvengti visų spąstų, tapusių daugelio labirinto tyrinėtojų mirties priežastimi. Kelis metus tyrinėdamas labirintą Miuleris susipažįsta pats su savimi, suvokia savo poelgių priežastis ir pasekmes. Kai vėl žmonėms prireikia jo pagalbos - užmegzti kontaktą su visiškai svetima ir priešiška bei galinga rase - Miuleris vėl rizikuoja, nes negali atsispirti norui rizikuoti, kad vėl kažką įrodytų. Tik pažintis su labirintu Miulerį stipriai pakeitė - pasikeitė poelgių priežastys ir knygos finalas gan netikėtas - žinoma, jo neatskleisiu.

Na, o dabar apie apsakymus.

Pirmasis, "Į Juodąją žvaigždę" skirtas iliustruoti vienai idėjai - du žmonės visada geriau sutars, nei žmogus su svetimu padaru. Ir nesvarbu, kad tie du žmonės vienas kito negali pakęsti. Visi aštuoniolika apsakymo puslapių pamažu išgvildena vienintelę mintį. Jokios kitos potekstės ar idėjos šiame apsakyme aš nesugebėjau įžvelgti. Tiesą pasakius, taip daro daugelis rašytojų. Sukirbėjo galvoje kokia idėja, brūkštelėjo keliolika puslapių ir baigta. Gal tai ir nėra blogai, bet mane šis apsakymas nuvylė - pirmieji puslapiai žadėjo įdomesnį finalą.

Antrasis apsakymas, "Medžių iltys", ilgesnis. Nesakau, kad tai apsakymo privalumas, bet jis gerokai gilesnis ir mintis iškelta autoriaus panagrinėta detaliau. Kažkada tolimoje ateityje, kažkokioje planetoje žmonės augina medžius, kurių vaisiuose yra haliucinogeninių sulčių - puiki prekė. Bet apsakymas ne apie haliucinacijas. Medžiai ne šiaip sau medžiai, jie beveik protingi, moka reaguoti į aplinką aktyviau nei bet koks paprastas mūsų žemiškasis medelis. Ir pagrindinis veikėjas, auginantis ištisas plantacijas šių unikalių augalų, stipriai prie jų prisiriša… Tačiau rūdims (savotiška kosmosu plintanti virusinė medžių liga) užpuolus plantaciją tenka sunaikinti ištisus hektarus numylėtinių augalėlių, o tam reikia įtikinti save, kad neprisirišai prie medžių, kad jie tik augalai, tiesiog augalai.

Verta perskaityti