Sergej Cvetkov „IVAN GROZNYJ“

"Žvelkit, štai Kristaus baisiojo atėjimo ikona: visi teisuoliai Kristaus dešinėje stovi su barzdomis, o kairėje busurmanai ir eretikai, skusti, tik su ūsais, kaip pas katinus ir šuvas. Vienas ožys pats sau galą pasidarė, kai jam, tyčiodamiesi, nukirpo barzdą… Taigi, neprotingas gyvulys geba savo plaukus geriau saugoti nei bepročiai barzdų skutikai!"

Negalėjau susilaikyti nuo šios citatos, nors aukščiau esantis tekstas iš pažiūros gal labiau tiktų kokiai knygai, pavadinimu "Barzdos ir jų reikšmė religijai bei gyvūnams", nei "Ivanui Rūsčiajam". Tačiau minėta citata tenorėjau parodyti kokios spalvingos ir sodrios yra autoriaus knygoje gausiai naudojamos senrusių kalba parašytų metraščių ištraukos (antra vertus, tai ir perspėjimas jautresniems - jokiu būdu šioje knygoje neskaitykite Ivano Rūsčiojo bausmių aprašinėjimo…) Tačiau bent keletoje šios knygos vietų autorius nedviprasmiškai parodo barzdos reikšmę to laikmečio Rusijai: Ivanas Rūstusis susižavėjęs glosto nepaprasto ilgio Anglijos pasiuntinio barzdą ir, aiškiai pavydėdamas (žr. į caro barzdikę knygos viršelyje…), klausia kaip šiam pavyko tokią užsiauginti… Arba, vėlgi, aprašomas "didvyriškas" Ivano Rūsčiojo tėvo Vasilijaus III sprendimas nusiskusti, nekreipiant dėmesio į panašius konservatyvių bojarinų burbesius…

Na, bet nuo barzdų grįžkime prie knygos - autorius lyg ir žada naują požiūrį į Rusijos istoriją su Ivanu Rūsčiuoju imtinai (beje, Cvetkovas toje pačioje serijoje "Naujas požiūris į istoriją" parašė knygas apie Aleksandrą Suvorovą, Carą Aleksandrą I, Lžedmitrijų).

Taigi, kas tas Ivanas Rūstusis, viena prieštaringiausių asmenybių Rusijos istorijoje? Gal tai didvyris, kurio vedama rusų armija paėmė ilgametę totorių tvirtovę Kazanę, surengė mongolams "antrąjį Kulikovą" bei vos "nepramušė" Rusijai išėjimo į Baltijos jūrą kruvino Livonijos karometu?.. Gal tai valingas rusų žemių aplink Maskvos valstybę vienytojas (toks vėlyvasis rusų Mindaugas) bei sritinių kunigaikščių bei bajorijos tramdytojas, sukūręs tam spec. socialinių - organizacinių - ekonominių priemonių mišinį - opričniną? O gal tai talentingas diplomatas (priminė livoniečiams, jog šie kadaise rusų valdovams mokėjo duoklę, tie, pasimetę, sutiko ir pasirašė pasižadėjima atnaujinti duoklės įnašus, tačiau netrukus išvydo prie Livonijos sienų patį Ivaną su kariuomene priešaky atėjusį savarankiškai susirinkti duoklės… Visgi dauguma žmonių Ivaną žino kaip nepralenkiamą žiaurybių ir žudynių meistrą: paimtoje Kazanėje beveik nebeliko gyvųjų, "opričninos" vardas net po šitiekos metų kelia asociacijas, na, kad ir su "NKVD" sąvoka, šiurpios skerdynės Livonijoje net to meto Europoje sukėlė pasibaisėjimą…

Ką gi Cvetkovas pasako naujo apie Ivaną Rūstųjį? Autorius visų pirma stengiasi paaiškinti KAIP Ivanas tokiu tapo: būsimasis valdovas buvo dar mažametis, kai mirė jo tėvas, taigi, vaikas augo intrigų persunktame dvare, ir tik kažkokio nepaaiškinamo stebuklo dėka išliko gyvas (užtenka pasakyti, jog kone bet kuris dvariškis, kritęs jaunajam valdovui į akį, buvo iškart žiauriai nužudomas, kartais net Ivano akyse). Taigi, ar vaikas, kuriam kiekvieną akimirką grėsė susidorojimas iš sritinių kunigaikščių bei dvariškių intrigantų pusės, galėjo išaugti psichiškai normalus?

Gal ir galėjo, jei ne… švinas. Pasirodo, dabarties mokslininkų tyrinėtuose Ivano Rūsčiojo palaikuose švino kiekis 4 - 5 kartus viršija normą… Organizmo apsinuodijimas švinu vadinamas merkurializmu - pažeidžiama centrinė nervų sistema: nuolatiniai galvos skausmai, bemiegės naktys, įtarumas, nepaprastas irzlumas, nevaldomi pykčio protrūkiai, galų gale - garso bei vaizdo haliucinacijos. Kaip žinoma, šie simptomai visiškai tiksliai sutampa su Ivano Rūsčiojo elgesiu. Kaip gi didis caras sugebėjo tiek "priryti" to švino? Gal gydydamasis venerines ligas (kaip žinia, caras buvo gana ištvirkęs, o venerines ligas tuo metu gydė tepalais kuriuose gausu švino)? Tai patvirtintų, kad ir tai, jog didžiulė švino koncentracija rasta ir Ivano sūnaus karalaičio Ivano palaikuose (kurį, beje, Ivanas Rūstusis, teigiama, užmušė įsiūčio priepuolyje, nors Cvetkovas kelia pagrįstų abejonių šia populiaria dramatiškų įvykių versija), kuris taip pat dalyvaudavo tėvo keliamose orgijose, gi kito karalaičio, Teodoro, kentėjusios nuo vyriškos negalios, palaikuose švino nėra…

Žodžiu, knyga persunkta bandymais pusiau ar visiškai atvirai pateisinti (o jei pateisinti neįmanoma - tai bent paaiškinti, o jei ir tai neįmanoma - tai bent aprašyti, na, o jei neįmanoma ir tai - tai bent paspėlioti) Ivano Rūsčiojo veiksmus. Pavyzdžiui, jeigu aprašomas koks nors žiaurus bojarino nužudymas, Cvetkovas nepatingės paknaisioti, ar šis bajoras tik nerengė perversmo.. Ne? Tada gal buvo bent perversmininkų giminaitis? Irgi ne? Aaa, viskas aišku - šitas bajoras gi buvo vienas iš tų, kurie, kurie Ivaną žemino vaikystėje…Taip pat ne? Tada tikriausiai intrigantas bandė pabėgti į Lietuvą, bet nebespėjo... Ir t.t., ir pan. Kitaip tariant, autorius pateikia tiek Ivano rengtų susidorojimų paaiškinimų versijų, jog, veikiausiai, net dabartiniai žmogaus teisių gynėjai nuleistų rankas ir atsidusę pripažintų: "Taip, ko gero kitaip pasielgti jis negalėjo…"

Negana to, autorius griebiasi net pastaruoju metu Rusijoje populiaraus, bet gana pigaus triuko, lygindamas Ivaną su kt. žiaurybėmis pasižymėjusiais Europos istorijos personažais: Bordžijomis bei net pačiu Vladu Tepešu (realus istorinis Drakulos prototipas) bei lenkia pirštelius, skaičiuodamas kuris iš jų daugiau bei kokiais būdais žudė žmones…

Beje, žvelgiant į Ivaną Rūstųjį bei jo aplinką, neapleidžia įspūdis, jog regi senovės rusų Staliną: tie patys "valymai:" valdžios ir kariuomenės viršūnėse, tie patys čekistai - opričnikai, nuterioję motinėlę Rusiją ne mažiau už totorius, tie patys kruvini karai su kaimynais, tas pats baisus šizofreniškas įtarumas bei žiaurumas savo artimųjų atžvilgiu…

Knyga "skaitosi" lengvai net ir ne istorikui, autorius nepaprastai įsigilina į savo herojaus Ivano psichologinę atmosferą - vietomis išties sukrečia šios asmenybės likimo tragiškumas…

Dievaži, po tokios knygos kažkaip net ir sunku bekaltinti Ivaną Rūstųjį dėl šio žvėriškumų - žmogus tiesiog stengėsi išlikti ir atsiriekti didesnį pyrago gabalą - apima dvilypis jausmas - įsivaizduokit, jog mūsų Mindaugą Europa ir pasaulis žino ne kaip Lietuvos kūrėją, bet kaip žiaurų žudiką, naikinusį ir vijusį iš žemių savo giminaičius kunigaikščius bei prisijungusį šių valdas (o juk tai tiesa) - kažkaip sunku būtų šitaip akcentuotame Mindaugo fone švęsti ir valstybės dieną…

Įvertinimas: visokieriopa vieno žiauriausių rusų valdovo analizė