Rašyti fantasy romaną apie šiuolaikinį pasaulį - nelengva, net jeigu tu esi ir aibę apdovanojimų pelnęs Sergejus Lukjanenko. Nors, jeigu paimtume tradicinį receptą… Tereikia kažkokių geriečių - tegul tai bus šviesieji magai, burtininkės, tigrolakiai. Ir kažkokių blogiečių - tegul jie bus vampyrais, juodaisiais magais, raganomis. Tarp gėrio ir blogio, be abejo, būtinai turi vykti amžina kova, nenurimstanti ir termobranduolinių ginklų amžiuje. Protagonistui, kad sudarytume psichologinės gelmės įspūdį, turi iškilti kažkokia pasirinkimo problema. Bet kadangi šiuolaikinėje Rusijoje (ir iš viso šiuolaikiniame pasaulyje) objektyvus gėris ir blogis - nepriimtina bei nuobodu, gerus reikia padaryti ne tokiais gerais (pvz., panašius į kokius nors sovietinius milicininkus su "žmogiškomis" silpnybėmis), o blogiečius - ne tokiais blogais (pvz., paaugliškai maištaujančius). Štai jums ir romano apmatai. Telieka parašyti… Ką S. Lukjanenko ir padarė, o V. Vasiljevas, perskaitęs pirmąją dalį, atbėgo šaukdamas "aš turiu dar idėjų!" ir pasiprašė į antrosios dalies bendraautorius. Kas gi išėjo?

Ogi nekasdienės istorijos, kurios turi kuo pasigirti. Pirmiausia - tai puikiu balansavimu tarp realizmo ir fantastikos. Aplinka, veikėjų problemos, poelgiai, mąstymas ir mintys - absoliučiai dabartinės, postsocialistinio pasaulio gyventojų. Įspūdis, kad visa tai vyksta čia (t.y. ten, Maskvoje), šalia ir IŠ TIESŲ - šimtaprocentinis. "Kitų" ir "žmonių" pasaulis supintas į vieną visumą ir akivaizdu, kad nei Kiti, nei žmonės nėra jo absoliutūs viešpačiai. Kitaip tariant - autoriai įtikina menama realybe. O tai jau - daug. "Sargybų" istorijose (mat kiekvieną knygą sudaro po tris istorijas) yra lyrikos ir grožio (pvz., toji scena kaip Antonas renka galią "Nakties sargybos" pabaigoje), originalių idėjų (pvz., pasakojimas apie veidrodį), o kai kurie epizodai, ypač pirmasis iš "Dienos sargybos", nuostabūs viskuo, pradedant atmosfera, baigiant erotika. Pagaliau, didžioji abiejų knygų dalis laiko skaitytoją tvirtai, padėti į šalį jos nesinori.

Tačiau yra ir kitko. Yra charizmos stokojantis pagrindinis veikėjas, kurį visi vedžioja už nosies, o skaitytojas priverčiamas kankintis per jo ilgą kelią į suvokimą. Yra primityvizmo - nes nežinau kaip kitaip pavadinti "šviesiųjų" visuomeninės inžinerijos bandymus. Yra gana nuobodaus, baisingai regzto - perregzto detektyvo ("trys apokalipsės raiteliai"). Yra komiškos sovietinių laikų nostalgijos (nežinau kaip jūs, bet aš iš "auklėtojo" linijos, kai paaiškėjo Gesero tikslas, kvatojau susiriesdamas). Yra didžiarusiško pasididžiavimo savimi bei paniekos visiems kitiems. Pagaliau, yra daug atsikartojančios "filosofijos", kuri labiau glumina ir verčia žiovauti, nei domina. Taigi, kartais tai primena prastoką brendį, nes jame aiškiai prasimuša spirito skonis. Kodėl taip yra?

Manau, atsakymas akivaizdus: S. Lukjanenko ar V. Vasiljevas yra nuotykinės literatūros rašytojai, o ne filosofai ar įžvalgūs psichologai. Būtent dėl to jų bandymai į nuotykinį siužetą per prievartą sukišti gausius gilesnius klodus nepavyksta. Aukščiau bambos neiššoksi, nors pamėginti galima. Kiek teko skaityti atsiliepimų, "Prieblandos sargyba", trečioji ir naujausia serijos knyga, tik patvirtino šią tezę.

Vis dėlto - pasibaręs, paburbėjęs nenoriu sakyti, kad "Sargybos" - banali vidutinybė, juk S. Lukjanenko yra neblogas rašytojas. Daugelį savo priekaištų aš taikyčiau pirmiausia "Dienos sargybos" antrajai pusei, na, ir gal "Nakties sargybos" pabaigai. Kita vertus, tai, pagaliau, ir skonio reikalas. Juk Rusijoje pagal šias knygas jau pasirodė filmas, sako, specialiaisiais efektais nenusileidžiantis "Šventosios girios" produkcijai. Todėl neskubėkite raukti nosių ir susidarykite savo nuomonę.

Pabandyti verta