"Raktininkai pasiėmė tai, ko jiems reikėjo - keturiolika sklypų pačiuose svarbiausiuose Žemės miestuose. Raktininkai pradėjo mokėti už tai, ką pasiėmė. Raktininkai pareikalavo leisti visiems norintiems patekti į Stotis. Raktininkai pradėjo imti mokestį iš turistų įdomiomis istorijomis."

Taigi, užeini į vieną jų, papasakoji "baiką" ir keliauji į vieną iš 400-ų planetų, kurias jungia minėtos stotys. Nereikia beveik jokių pastangų - raktininkams, pavyzdžiui, visai tinka ir tavo gyvenimo istorija.

Užkietėjusiems autostopininkams bei tiems, kam "liežuvis gerai pakabintas" gali atrodyti, jog atėjo aukso laikai, BET.. Kaip žinia, nemokamas sūris būna tik pelėkautuose: raktininkams turi patikti tavo istorija. Kitaip gali atsitikti, jog sumanęs grįžti į Žemę, suplukęs pasakosi raktininkui gal jau dešimtą ar dvidešimtą istoriją, o šis tik flegmatiškai kartos: "Čia vieniša ir liūdna, papasakok man ką nors, keliauninke..." Daugybė savim pasitikinčių istorijų pasakotojų šitaip visam laikui liko toli nuo savo gimtosios planetos. Štai kada valstybei prisireikė poetų, rašytojų ir pan. kūrėjų pagalbos - jie tapo kurjeriais, padedančiais susisiekti su kitose planetose įkurtomis kolonijomis. Beje, daugelis jų dirba ne tik valstybės specagentais, bet ir privačiais detektyvais, tyrinėtojais ir t.t. Tokiu yra ir Martinas, kuris netikėtai gauna vieno turčiaus užduotį: surasti iš namų pabėgusią mergiūkštę Iriną, kuri pasipustė padus tiesiai į artimiausią Stotį ir dingo...

Istorija ne tokia ir paprasta, kaip atrodo, greitai Martinas, keikdamas Microsoft programinę įrangą naudojusius raktininkus ieško jau nebe Irinos, bet Irinų... O čia dar paslaugus ir nuolatinis spectarnybų dėmesys, nuotykiai bei susišaudymai ir, žinoma, begalinės istorijos raktininkams - kiekviena kelionė į vieną pusę kainuoja po istoriją...

Negana to, talentingas literatūrinis improvizatorius Martinas turi įprotį tai ką patyrė ir išgyveno aplankytoje planetoje atpasakoti raktininkams keliolikos sakinių alegorijomis ar filosofiniu dialogu.

"- Tu taip įsitikinęs, kad žaidimais degtukais baigiasi gaisru? - paklausė raktininkas.

- Aš įsitikinęs tik tuo, kad žaidimai su ugnimi baigiasi tvanu, - atsakė Martinas. - Man tavęs tuo neįtikinti... aš tik prašau nebausti vaikų, paskambinusių į priešgaisrinę apsaugą.

- Jie neskambino, Martinai, - atsakė raktininkas. - Jie nusprendė sudeginti visus degtukus iškart... nesuprasdami, kad gaisras, suspaustas į vieną akimirką, - tai sprogimas."

Ilgainiui tai (bent mane) ima gerokai erzinti ir (kaip jau pastebėjo vienas toks Aleksas Lurje) raktininkai, matyt, būtų visiškai sužavėti kokio P. Coelho pasakojimais...

Na, bet užteks apie romano siužetą, juolab, kad Sergejaus Lukjanenko, vardas jau pakankamai žinomas ir Lietuvoje, kurią dar visai neseniai, poatgimiminiais laikais, krėtė alergija rusakalbei fantastikai.

Skaitytojai gi, panašu, susiskaldė į dvi grupes. Vieniems - tai tiesiog dar vienas puikus rusų fantastikos žvaigždės kūrinys, galbūt ne be smulkių trūkumų. O kiti tvirtina, kad Lukjanenko grimzta į kūrybinę krizę ir "Spektras" - tos krizės dugnas.

Štai dideliam Lukjanenko nedraugui, pasivadinusiam Persi Šelli pseudonimu, romane "užkliūva" ne tik perdėtas (anot jo) alkoholio bei rūkalų propagavimas, bet ir:

"Martinas atseikėjo du šimtus mililitrų ryžių. Subėręs į puodelį, Martinas juos užpylė trimis šimtais mililitrų verdančio vandens..."

Anot Šelli, autorius paprasčiausiai patingėjo ištaisyti kulinarinio recepto kalbą į literatūrinę: "Stovi sau paprastas naujarusis vyras virtuvėje, verda paprastą ryžių košę (net be pieno, tik su vandeniu) ir tuo pat metu skaičiuoja menzūrėlėje kiekvieną mililitrą. Tartum namuose neturėtų paprastų puodelių - tik atominius spektrometrus ir atomines svarstykles." Be šių smulkių priekabių romanas kaltinamas ir originalių idėjų trūkumu, paviršutinišku "popsiniu" filosofavimu bei moralizavimu ir pan. Smarkiausiai, beje, ietys laužomos dėl romano finalo.

Ką gi, taisyklė sena kaip pasaulis - užsiropšti į sostą gana lengva, kur kas sunkiau jame išsilaikyti ilgesnį laiką. Vis dėlto Lukjanenko, mano nuomone, jame laikosi kuo puikiausiai. Kad ir dėl tos banalios priežasties, jog, rimtesnių konkurentų, prilygstančių stiliaus lengvumu bei sugebėjimu įtraukti, sudominti knygos siužetu įvairaus amžiaus skaitytojus jis paprasčiausiai neturi. Pastarojo meto tendencijos, romano "Nakties sargybos" ekranizacija, svaiginanti romano "Sutemų sargyba" sėkmė tai lyg ir patvirtina.

Taigi, gal užteks paprasčiausiai konstatuoti, jog "Eridanas" išleido vieną tituluočiausių ir žinomiausių pastarųjų poros metų rusų fantastikos romanų. Juk "Spektras" premijų ir apdovanojimų gausa gali pasigirti ne mažiau nei koks Brežnevo laikų generolas - 2003-iaisiais romanas pelnė net šešias prestižines literatūrines premijas.

Išleido, beje, dviem tomais, kurių antrame rasite ir to paties autoriaus apysaką "Skaidrūs vitražai" (priklausančią Dyptauno ciklui, pradėtam romanais ".Atspindžių labirintas" bei "Netikri veidrodžiai"). Panašu, minėta apysaka pridėta todėl, kad į vieną tomelį sutalpinti visą "Spektrą" buvo per sunku, o padalinti į du - tomeliai būtų "gavęsi" per ploni

Dar keletas įdomių momentų. Romane yra ir įdomi "šifruotė": iš pirmų kiekvienos dalies žodžių "susidėlioja" savotiškas sakinukas... O va žydus autorius nusprendė visai iškeldinti iš Žemės:

"- Ką, visi iškart?- aiktelėjo Martinas.

- Aga. Negi negirdėjai? Išsirinko sau negyvenama planetą, pagal visus rodiklius - ne pačią geriausią... tai jau vėliau išaiškėjo, kiek Chanaane slaptų privalumų, kiek gelmėse urano ir platinos, koks derlingas dirvožemis... Pusę Jeruzalės rengiasi persivežti. Ir net viso Izraelio dirvožemio sluoksnį - dešimties centimetrų storio.

- Neįmanoma! - pareiškė Martinas, įsivaizdavęs sau virtinę izraeliečių, įeinančių į jeruzalietišką Stotį su senovinėmis plytomis, akmenimis ir žemės maišeliais ant nugaros.

- Jie turi daug rašytojų, apmokės, - spėjo Jurijus Sergejevičius."

Dera taip pat su liūdesiu pastebėti, kad kol kas Sergejus pralaimi savo paskelbtą karą rusų piratams - didelių pastangų rasti internete piratinį "Spektrą" nereikia.

Ir dar - vis galvoju, kas iš lietuvių kūrėjų galėtų tapti tokiu kurjeriu, jei raktininkai savo stotį atidarytų Vilniuje?.. Gal Erlickas?

Lukjanenko.