Tik paėmus į rankas S. Parulskio naujausią esė rinkinį "Miegas ir kitos moterys", nejučia atmintyje iškilo pirmoji šio autoriaus tokio pobūdžio knyga "Nuogi drabužiai". Šmėstelėjo mintis, kad vėl teks susidurti su dar vienu talentingo ir drąsaus menininko tekstu, su dar vienu aukštos filologinės kultūros darbu. Ar ši nuojauta neapgavo?

"Miegas ir kitos moterys" - kūrinys, kuriame atsiskleidžia subjektyvus ir kartu nepaprastai unikalus autoriaus požiūris į gyvenimą. Knygoje fiksuojamos bei reflektuojamos egzistencinio ir buitinio absurdo patirtys, transformuotos suskilusio kalbėtojo pasaulėvaizdžio. Naujai pažvelgiama į daiktus ir reiškinius, ryškėja jų esmės paradoksalumas. Žmogaus buvimą tarsi prakeiksmas lydi totalus netikrumo jausmas. S. Parulskio esė tekstuose negailestingai maitojami pasaulėžiūriniai stereotipai, abejojama rėksmingai deklaruojamomis išpūstomis ir abejotinomis vertybėmis: "Mane seniai kankina nedvasingumo kompleksas. Nuolatos susiduriu su labai dvasingais žmonėmis, kurie demonstruoja savo dvasios turtus ir su gailesčiu bei užuojauta konstatuoja, kad man visa tai nepasiekiama <…>, pasaulį apleidžiančios saulės akivaizdoje supratau, kad dvasingumas man - miglota sąvoka". Kalbėtojas dažnai pasineria į savianalizę, atskleidžiančią žmogaus prigimties labirintus, neišsprendžiamus vidinius prieštaravimus. Desperatiškai bandoma priartėti prie egzistencinės tiesos, nors ir suvokiamas bet kokių pastangų beprasmiškumas. Kalbėtojo kelionės tampa panašios į klaidžiojimą po kultūros griuvėsius. Tokia pasaulėvoka byloja apie stabilių dvasinių atramų praradimą. S. Parulskio ironija ir sarkazmas tik dar labiau sustiprina šiurpios egzistencinės tiesos įspūdį. Pelkėje skęstančios karvės, pripūstos ir negalinčios panerti varlės, buvimo gipse vaizdiniai tampa kalbėtojo būsenos metaforomis. Vis dėlto kartais ši desperacija atrodo šiek tiek per daug hiperbolizuota. Kai pernelyg užsižaidžiama drastiškais ir obsceniškais vaizdais, padvelkia neskoningumu. Tokių abejonių kelia kad ir rausimosi šiukšlių konteineryje epizodas (esė "Šiukšlės"). Vis dėlto S. Parulskio knyga "Miegas ir kitos moterys" išlaiko aukštą estetinį lygį. Tai intelektualūs, įtaigūs, daugiareikšmiai tekstai.

Knygos pavadinimas iš pirmo žvilgsnio atrodo šiek tiek mįslingas. Perskaičius taip pavadintą rinkinio esė, paaiškėja, kad tai subtili nuoroda atskleidžianti seksualinių vyro ir moters santykių paradoksalumą. Ironiškai priskiriamas prie moterų miegas tam tikrose situacijose tampa nelabai malonia gyvenimo išdaiga: "Tiesa, pastaruoju metu, kad ir kokia būtų moteris, aš visuomet užmiegu ir nubudęs retai atsimenu, kuo viskas baigėsi - štai taip atmerkiu vieną akį ir man prieš akis styro kažkokiom prakeiktom medetkom ir kitais planetos floros pavyzdžiais papuošta pagalvė, pabundu ir iš karto suprantu, kad jau vienas". Tačiau ir šitame bandyme suversti kaltę miegui dėl pasakotoją ištikusios vienatvės yra nemažai ironijos. Vyro ir moters santykių harmonijos praradimo priežastys slypi kur kas giliau.

Kiekvienos esė centrą sudaro kokio nors vieno reiškinio ar situacijos refleksija. Tekstai glaustesni, ne tokie šakoti kaip "Nuoguose drabužiuose". Vienas labiausiai žavinčių S. Parulskio esė bruožų yra meistriška kalbos organizacija. Knygoje tikrai daug vietų, liudijančių apie neabejotiną autoriaus talentą.

"Miegas ir kitos moterys" - dar vienas bandymas sukurti grožį iš bjaurasties, iš kančios, nepaisant geliančio beprasmybės ir tuštumos šalčio. Dar vienas bandymas panerti į būties gelmę. Knygos kalbėtojo žodžiais tariant, rašoma tam, kad kažkas "pajustų žmogaus dalyvavimą šiame pasaulyje, kito buvimą...". Šis kūrinys iš tiesų suteikia tokią galimybę.

Grožis iš bjaurasties