Už debiutinį eilėraščių rinkinį "Iš ilgesio visa tai" S. Parulskiui 1991 metais paskirta Zigmo Gėles premija už geriausią pirmosios knygos debiutą. Bendradarbiaudamas su O. Koršunovo teatru bei dirbdamas savaitraštyje "Šiaurės Atėnai", S. Parulskis tapo vienu mėgstamiausiu ir beveik kultiniu savo kartos autorium, todėl romano "Trys sekundės dangaus" pasirodymas intrigavo.

Kas yra tos trys sekundės? Trys sekundės - tai laikas, kurio reikia iššokusiam desantininkui saugiu atstumu nutolti nuo ką tik juo atsikračiusio malūnsparnio. Tačiau ne taip lengva iššokti ir dedant į kelnes išlaukti tas sekundes. Kad nepasiskubintum, reikia skaičiuoti ne vienaženkliais skaičiais (adin, dva, tri), o triženkliais (piadsot adin, piadsot dva, piadsot tri).

Toks būtų paprasčiausias romano pavadinimo aiškinimas. Bandant paprastai aprašyti siužetą, turbūt reikėtų paminėti, kad amerikietis Džordžas, save vadinantis Jurgiu, paprašo romano pagrindinio veikėjo Roberto (romanas parašytas pirmu asmeniu) papasakoti apie savo tarnybą "v vozdušno desantnych vojskach". Robis važiuoja prie jūros, kad įrašytų savo atsiminimus į diktofoną, nes papasakoti Jurgiui (ar Džordžui) akis į akį nepavyksta - šnekant prie butelio apie "sovietinių žiaurumų kursą", įsirašo tik "keiksmai, dantų griežimas ir ašaros" (kai džino per daug, pasakojimas tampa "labai dramatiškas").Didžiąją romano dalį ir sudaro istorija apie desantininko tarnybą anuometinėje kariuomenėje: nuo surinkimo punkto iki grįžimo namo. Prisiminimai turi bendrą liniją (paskirstymas Vilniuje, vėliau Vokietijoje, pirmas šuolis, salaga, dienų stūmimas, dembelis), tačiau kaip ir dera prisiminimams, neretai nuklystama į šalis. Pavyzdžiui, apie įvairius atsitikimus armijoje: praporščiką, pamiršusį užsidėti parašiutą ir iššokusį iš malūnsparnio, desantininkų pratybas, kai jie paėmė į nelaisvę čmyriūgą (artileristą), bėglio gaudymas… Į atsiminimus nuolat įsiterpia Marija - Roberto meilė. Čia irgi atsiranda trys sekundės - tarpas tarp žmogaus ir vyro (Marija Robertui: myliu tave kaip žmogų, o ne kaip vyrą).

S. Parulskis: "Man iš esmės visada rūpėjo tik Dievas ir moteris". Kaip tik toks ir yra romanas: yra moteris, yra Dievo namai, yra ir apie Dievą. Visa tai atsiminimuose ir knygoje susiję - Marija domisi bažnyčiomis, bažnyčių kupolai panašūs į parašiutus, parašiutai yra vienintelė ir tikroji desantininko meilė ("Mes mylime savo parašiutus, D-5, juos mes aistringai glamonėjame, pasitiesę metro pločio ir dvidešimt penkių metrų ilgio brezentinius "stalus", jie mums yra svarbiau už mylimąsias, nes kai išduoda mylimoji, gyventi galima, kad ir mėšlinai jautiesi, vis dėlto kentėti įmanoma, jeigu išduoda parašiutas - nebelieka nieko, net galimybės prisilakti."), Roberto meilė - Marija ir vėl atsiminimai sukasi ratu… Tai prisiminimai, bet "prisiminimų chaosui taip pat reikalinga forma, prisiminimai - toks pat menas kaip ir visi kiti."

Trys sekundės - tai taip pat tarpas, kuris atsiranda tarp ištartų žodžių ir juos ištarusio asmens. Dėl šio tarpo klausantis niekada nesupras kalbančio, mes per tas tris sekundes kažkas pasikeis. Tačiau autorius nekreipdamas į šias tris sekundes vis tiek bando išsakyti požiūrį į savo kartą, politinius įvykius, didvyrius ir herojus, vienatvę, tuštumą, kančią ir kitus dalykus. Tokie trumpesni ar ilgesni samprotavimai bei pastebėjimai (pavyzdžiui, vokiečiai į kampą nemyža) lengvai įsilieja į bendrą pasakojimą, todėl "Trys sekundes dangaus" lengviau skaityti negu gryną esė rinkinį "Nuogi drabužiai". Tiesa, nelabai dera lyginti abi knygas, - vis dėl to tai - romanas: pasakojimas sklandus, skyriai vienaip ar kitaip susiję (skyrių numeracija pasirodė įdomi: po 35 seka 37, o po jo 36 ir 40). S. Parulskis iš tikrųjų geras pasakotojas - kaip pasakytų vienas iš veikėjų "charoš pyzdiet'".

Trys sekundės - taip pat ir laikas, praėjęs nuo atsimerkimo iki pasibjaurėjimo pasauliu. Romane nemažai keiksmažodžių, o kritikai įspėja, kad romanas gali apstulbinti bjaurasties pliūpsniais: "epizodų su išmatomis skaičius čia nusileidžia gal tik rusiškų keiksmažodžių kiekiui" (L. Jonušys). Tačiau, mano nuomone, jie visai netrukdo: gal čia autentika, tačiau kai kuriuos epizodus sunku įsivaizduoti be keiksmažodžių ("Mano nervai neprisitaikę prie grožio"). Dėl autentikos vartojami ir kai kurie rusiški žodžiai. Dar po poros metų jiems gal jau reikės ir išnašų, nes ne kiekvienas žinos ką reiškia telniažka, "Mucha du", piadsot odin (keiksmažodžiams to, atrodo, nereikės).

Taigi, apie ką tas romanas? Cituojant Robertą: "Kokį galą tu darei tris dienas, klausia susirūpinusiu ir drauge įtariu balsu Marija, man jau kyla įtarimas… Ne ne ne, nieko panašaus, aš tik sėdėjau ant kopos ir galvojau, ar jau galime sakyti "mūsų karta" ir ką tai galėtų reikšti. Na, žinai, pasipiktina Marija."

Man romanas patiko - tai trys sekundės dangaus dabartinėje lietuvių literatūroje: randi įdomių minčių, pastebėjimų, kalba ir stilius neužknisantys (perskaitai gal ne per tris sekundes, bet kankintis tris dienas irgi nereikia), o ir perskaičius šis bei tas lieka - net pagailo, kad knyga tokia trumpa.

Pabaigai. Jei ko nors nesupratote, ką parašiau, tai kaltos tos prakeiktos trys sekundės nesusikalbėjimo. Jei mes skirtingai supratome tai, ką parašė autorius, irgi kaltos tos pačios trys sekundės.

P.S. S. Parulskis, kaip ir romano veikėjas, tarnavo desantininku Vokietijoje. Tą išduoda ir knygos "viršelyje panaudota nuotrauka iš asmeninio autoriaus archyvo". Tačiau nederėtų šio romano laikyti autobiografiniu: "man neaišku į kokią sistemą perkelti savo gyvenimą, kad galėtum jį prisiminti neiškreiptą, nesusikurtą dabar, o būtent tokį, koks jis ir vyko kažkada. Nuotraukos, dienoraščiai, datos, kino kronikos - visa tai jau kūrybos produktai, kuriuos vartodamas susiduri su sukurto savo gyvenimo vaizdinais, negana to, juos vartodamas tu dar sykį interpretuoji, vadinasi, sukuri dar vieną papildomą prasmę."

Desantininkas nemiršta, jis iškeliauja į dangų ir negrįžta