Dievas palaidotas. Vilties nebėra. Širdis krypsta tai į SSRS, tai į JAV. Šalia "trinasi" Ž.-P. Sartras. Kas belieka? Tik deklaruoti: visi mes esame mirtingi.

Tačiau knygoje, priešingai, pasakojama apie nemirtingąjį. Ne! Nerasite kalniečių, besišvaistančių kalavijais (na, nebent dėl visiškai kitų priežasčių) ir besikratančių dirbtinio žaibo fone.

Tai bandymas į nemirtingąjį žmogų pažvelgti iš filosofinio taško ir, žinoma, dar kartą papropaguoti egzistencializmo idėjas. Todėl knyga kupina nevilties, vienišumo ir beprasmybės nuojautų.

Daili moteris susidomi keistu viešbučio gyventoju (kaip nesusidomėsi, jei šis net nevalgo!) ir smalsumo skatinama pradeda jį kamantinėti. Kadangi knygos sumanymas buvo vis dėlto papasakoti nemirtingojo istoriją, tai po ilgų įkalbinėjimų moteriai pavyko ją išgirsti.

O ji ilga… nuo viduramžių iki mūsų laikų. Ir nors pasakojimas įdomus, tačiau kartais jau pernelyg smulkmeniškas ir detalus, todėl norom nenorom kartkartėmis pradedi žvilgčioti keliais puslapiais į priekį: "ar dar daug liko iki šios dalies pabaigos?", o po to dar tyliai pasidžiaugi, kad pora amžių tas nemirtingasis miegojo ir iš to laikotarpio nieko nepapasakos. Kitaip sakant, po kurio laiko pradedi manyti, jog nereikėjo taip gilintis, kokiuose Italijos miestuose pagrindinis herojus gyveno ar po kokius miškus klaidžiojo. Manau, būtų buvę daug geriau šią istoriją papasakoti kiek glausčiau, kiek labiau išryškinus būtent egzistencines žmogaus problemas, o ne perkrauti pusiau išgalvotais istoriniais faktais.

Tačiau, be abejonės, knyga turi ir keletą privalumų, tokių kaip pagrindinio herojaus psichologinio paveikslo kaita (kaip jis, iš pasitikinčio ir daug vilčių į ateitį dedančio valdovo, per amžius pavirto į pasyvų ir vos ne amžino miego būsenoje gyvenantį žmogų).

Siūlyčiau paskaityti visų pirma tiems, kurie domisi egzistencializmu, ir taip pat tiems, kuriuos vis kamuoja troškimas: "O jeigu aš būčiau nemirtingas!" Jeigu noras nepraeis, aš jums pavydžiu - jūs tikri optimistai.

Pamąstymams ir padūmojimams