Taip smagiai prasideda suomių rašytojų Sinikkos ir Tiinos Nopolų knygelė „Šiaudinukė ir Veltinukė“. Kaip žinome, gera pradžia – pusė darbo. Be to, pakvipo nuotykiu. Tas, kas nusprendė miegoti po lova, vargu ar yra labai ramus.

Pagrindinių veikėjų sesučių vardai – Šiaudinukė ir Veltinukė – keistoki. Šilti ir jaukūs. Galima pagalvoti, kad pasakiniai. Tačiau knygelės siužetas – ne pasakinis. Galima sakyti, kad pasaka čia tik žaviai „apsimetama“. Tai, kas nutinka Šiaudinukei ir Veltinukei, gali nutikti bet kuriam vaikui, bet kurioje šeimoje, todėl šių pasakojimų žanrą tiksliau būtų įvardyti kaip realistinį. O mergaites taip keistai vadina visi, nes Veltinukė žiemą vasarą avi veltinėmis šlepetėmis: jai nuolat šąla kojų pirštai, o Šiaudinukė nesiskiria su savo šiaudine skrybėle: mergytei atrodo, kad su ja yra gražesnė. Sesutės visada viską daro kartu, todėl iš pradžių gali pasirodyti, kad jos – dvynukės, bet taip nėra. Šiaudinukė vyresnė. Ji, matyt, ir protingesnė, rimtesnė už išdykėlę Veltinukę, bet labai labai nedaug, taigi į nuotykius jos įsivelia abi iš karto arba… viena po kitos. Jos visada kartu, kartu pabunda, keliasi, kartu eina ieškoti nuotykių. Sesutės viena kitą papildo, tariasi, savaip viena kitai paaiškina tai, ką mato aplink. Tie jų pasaulio aiškinimai vaikiškai naivūs, juokingi, bet kartu – stebėtinai taiklūs ir šmaikštūs. Pabėgti iš namų Šiaudinukei ir Veltinukei dar ir dėl to taip paprasta, kad dviese nebaisu. Jos gali viena kita pasikliauti. Bet viskas galų gale laimingai baigiasi. Kodėl?

Suomių rašytojos Sinikka ir Tiina Nopolos seka sena skandinavų tradicija – jos kuria pasaulį, kurį galima būtų pavadinti bendrai – „vaikų kultūra“. Prisiminkime švedų rašytojos Astridos Lindgren „Lotą“ ar „Padaužų kaimo vaikus“. Lygiai tą patį matome ir suomių rašytojos Tuvės Janson pasakojimuose apie Muminukų šeimą. Visose šiose knygose į vaiką žvelgiama pagarbiai, jam suteikiama laisvė ne tik gyventi, bet ir žaisti. Šiaudinukės ir Veltinukės tėvai taip pat užsiėmę savais darbais, tačiau visą laiką šalia, todėl mergytės jaučiasi saugiai. Tėvai įsikiša tik tuomet, kai pagaliau susivokia, kad išdykėlėms sesutėms nutiko kas nors nepaprasta.

Šiaudinukė ir Veltinukė gyvena su mama Hana ir tėte Mačiu. Matis yra mokslininkas ir neleidžia, kad jį kas trukdytų be svarbios priežasties. O ta svarbi priežastis – pavyzdžiui, „jei Mačiui paskambindavo koks kitas mokslininkas“. Mama Hana mėgsta įvairias gėles ir daržoves. Taigi palangės, stalai ir spintos yra paverstos augalų plantacijomis. Mama Hana jas rūpestingai prižiūri ir iš jų gamina keisčiausius patiekalus, pavyzdžiui, krapų sriubą, dilgėlių troškinį ar dobilų pudingą. Sesučių kaimynės panelės Bandelalytės – tipiškos juokingos senmergės, „ gana romantiškos prigimties “, mėgstančios šokti, siurbčioti kavos likerį ir prisiminti senus gerus laikus. Be to, jos tikrai yra dvynės, o kartais taip įsismagina, kad net pačios neatskiria, kuri yra kuri. O „plačiajame pasaulyje“, į kurį Šiaudinukė ir Veltinukė kartais išsprunka pasižvalgyti, gali sutikti policininkus Akiniuotį ir Pūstapilvį.

Seniai nebuvau skaičiusi tokių paprastų ir šiltų pasakojimų. Pats tas jais mėgautis lovoje žvarbiais lapkričio vakarais, šalia pasistačius gėlėtą puodelį arbatos. Arba paskaityti garsiai tiems, kurie dar patys skaityti nemoka. Nes šios knygelės skirtos pirmiausia jiems. O visi kiti (tai yra, mes) čia galime paieškoti to jaukaus prarastojo laiko, kai miegoti po lova atrodė visai normalu. Padėkos žodis ir vertėjai – Viltarei Urbaitei, kuri suomes sesutes lietuviškai prašnekino. Abi knygas skaityti labai malonu – matosi, kad žodžio kišenėje neieškota...

Lovoje su veltinukais