Skomanto, kas jis bebūtų – ar keli autoriai, ar vienas – turbūt niekam pristatinėti nereikia. Kaip ir jo apysakų, kurios leidžiamos keliomis serijomis („Skomanto kronikos“, kaip ši apysaka, ar kita – nestorų knygelių baltais viršeliais – serija) ir pasakoja vis apie tą patį – Lietuvos istorijos momentus iš tam tikro laikotarpio. Tačiau kiekvienąkart paėmus Skomanto knygelę, vis tikiuosi naujo, sudominsiančio požiūrio į vieną iš tų momentų, nes Lietuvos istorija man (nežinau, kaip kitiems) nebuvo itin įdomi kaip mokyklinė disciplina.

Bet grįžkime prie „Dviejų kalavijų“. Metaforiškas pavadinimas atskleidžia apysakos turinį – skaitysime apie susirėmimą tarp Novgorodo ir Kalavijuočių ordino kariuomenių, ir ne šiaip susirėmimą, o, anot metraštininko, „žiaurią pjūtį“ ant Čiudo ežero. Tokią žiaurią, kad net „nebesimatė ledo, viską užliejo kraujas“.

Tačiau iki mūšio dar daug kas įvyko. Visų pirma – viešnagė pas didįjį rikį Mindaugą, kur pirklys Einius sužino, kad reikės keliauti į Didįjį Novgorodą (Didįjį Naugardą). Jaunuolis nė neįtaria, kokie nemalonumai ten jo laukia. Vėliau likimas pasiunčia jam dar vieną išbandymą – sandorius korelų žemėje, kurie klostosi ne visai taip, kaip jaunasis pirklys bei jo kelionės draugas karaimas norėtų. Galiausiai draugai papuola į tikrą įvykių sūkurį, apie kurio baigtį baugu net pagalvoti.

Po ilgos pertraukos paėmusi į rankas Skomanto knygą, prisipažinsiu, tikėjausi daugiau. Galbūt „kokybė“ (jei taip galima sakyti) šiek tiek suprastėjusi, galbūt labiau reikėtų tobulinti pasakojimo stilių. Pradžioje buvo lyg ir įdomu, o pabaigos link skaitant imdavo nuobodulys. Tačiau knygutė šiaip ar taip nebloga.

Lietuvos istorija. Kitaip