Šlepikas Alvydas „LIETAUS DIEVAS“

Autorius: Justinas Žilinskas
Data: 2007-04-04

cover Apie knygą: Šlepikas AlvydasLietaus dievas
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2005)
ISBN: 9986394155
Puslapių skaičius: 107

Jau seniai nagai niežtėjo perskaityti šią knygą. Dėl poros priežasčių: viena vertus, ji buvo pretendentė į „Metų knygą 2006“ ir rinkimais nepatenkintas komisijos narys, literatūros kritikas iš „Literatūros ir meno“, Karolis Baublys pasakė, kad "komisijos nariai vieningai sutarė tik dėl vienintelės meniniu požiūriu pavykusios knygos – Alvydo Šlepiko „Lietaus dievo“, kita vertus, A. Šlepikas viename interviu sakė, kad svajotų parašyti kažką panašaus į Tolkieną, t.y. – magiškąją fantastiką, fantasy , paminėdamas, kad ir šiose novelėse yra truputis fantastinių elementų. Geresnių kabliukų sužadinti smalsumui ir nereikia!

Skaityti pradėjau nuo nugarėlės - ten autorius pasisakė, kad jis į siužetą kreipia dėmesį ir nepritaria jo „nušovimui“. Mano „skaitalininkiškam“ skoniui - tai pliusas. Geras siužetas lietuviškose novelėse apskritai gana retas paukštis – kaip ir lietuviškame kine. Mes gi tokia vidinių gelmių tauta! Ką mums čia siužetai...

Perskaitęs pirmą rinkinio novelę "Meškeriotojai" likau apstulbęs. Tai čia būta... siužeto? Čia šitas autorius rašys lietuvišką fantasy ? Hmmm... Supaprastintas novelės perpasakojimas: žvejoja kažkokie du žmonės: senis ir jaunesnis, jų visi nemėgsta. Pasirodo, senis buvo bobišius ir smurtautojas, jo žmona pasikorė, sūnus augo nemylimas, galiausiai abu įsižiūrėjo tą pačią moteriškę, senis jai ėmė tempti viską, sūnus ėjo aiškintis, bet ir jam patiko moteriškė, tėvas sūnų aptiko, susimušė, sūnus - komoje, tėvas užmiršo bobas ėmė slaugyti sūnų ir dabar abu žvejoja. Tai bent siužetas! Vienintelis šioje novelėje man patikęs dalykas buvo graži ir vaizdinga kalba – negalėtum pasakyti, kad ji kažkokia labai originali, bet tiesiog – gražu. Na, kaip, pvz., R. Granausko ar J. Apučio.

Nesmagu, kai jau pirmas kūrinėlis sukelia skeptiškumą. Tačiau įvyko mažas stebuklas - kitos novelės susiskaitė nepalyginamai geriau ir jose tikrai buvo visko - ir žadėto siužeto, ir truputis magiškojo realizmo (tokie mažyčiai mažyčiai trupinėliai), niekur nedingo ir vaizdingumas, stilius, nuotaika. Ypač patiko tai, kad autorius beveik tobulai įsijaučia į pasakojantį personažą - o jų nemaža įvairovė: ir paaugliai, ir seniai, ir girtuokliai, ir keistuoliai.

Novelėse - mažosios tragedijos. Tačiau labai tikroviškos tragedijos - jas paprastai skaitome (jeigu skaitome) penktuosiuose puslapiuose: sudegė, užsimušė, pasikorė, išprotėjo, o gal tiesiog - mirė. Aišku, kažkas bus su tuo susijęs - tyčia ar netyčia, kažkas išgyvens, kažkas - stebėsis, kažkas pirmą kartą susidurs su mirtimi ir supras savo baimių absurdus. Viskas įvilkta į menišką rūbą, niuansuota, net kažkiek estetizuota. Knygos niekaip nepavadinsi šviesia - vietomis ji priverčia gerokai krūptelėti; bet nepavadinsi ir sentimentalia, didaktiška ar moralizuojančia (o nukrypti į tai buvo galima kiekviename lape). Tiesa, tie, kurie nemėgsta lietuviškos kaimo - mažo miesto literatūros, jo nešviesių problemų - turbūt net neimkite į rankas. Ji būtent yra apie provincijos gyvenimą - dažnai seniokišką, dar dažniau - pusgirtį, su plebėjiškomis šventėmis miestelio stadionuose, uždarytų kultūrnamių dvasia, iširusiomis šeimomis ir vaikais - palaidūnais. Nieko panašaus į Lietuvos kaimą, dovanojusį mums Signatarus ar formavusį ir išmaitinusį net kelias miesto inteligentijos kartas. Skaitydamas niekada nesuabejoji - viskas autentiška ir kažkaip labai lietuviškai beviltiškai egzistenciška.

Turbūt labiausiai man patikusi novelė - "Mano draugas Sigitas", joje žavėjo viskas: ir įsijautimas į veikėją, ir menamas kalbos autentiškumas, siužeto sukūrimas „iš nieko“, nujaučiama, bet vis tiek sukrečianti pabaiga. Patiko ir „Lapė", "Broliai juodvarniai", "Gegužės sūkuriai". Tik štai titulinė - "Lietaus dievas" neužkabino. Na, juk negali patikti viskas, arne?

Tad ar rekomenduoti A. Šlepikui rašyti lietuvišką fantasy, che che (įžūliai elgiuosi, bet kas uždraus)? Na, perskaityti turbūt būtų įdomu, išlaikius "Lietaus dievo" dvasią niūrumas būtų panašus kaip "Juodosios gvardijos", vaizdingumo irgi nepritrūktų, dialogais galėčiau pradėti mėgautis net juos nujausdamas. Bet vis dėlto dėl siužetų gal ir suabejočiau - nors kuo ne siužetas, kaip girtas samdinys ginasi nuo kadaise išžudytų elfų vaikų sielų? Na, jei parašys – perskaitysiu.

Dievo užmiršto krašto novelės

Komentarai

Shlykshtux 2007-04-05 09:57:09
Kuo daugiau skaitau liet. knygų apžvalgų, tuo labiau matau, kaip nieko neprarandu, ignoruodama visą liet. literatūrą.
Tomas S. 2007-04-05 12:46:31
Shlyxtux - me too, me too...
Yra gal viena antra išimtis, kuri tik patvirtina taisyklę.
Z Justinas 2007-04-05 13:03:23
Ir vėl pradedate? nuobooodu
Viktorija 2007-04-05 13:53:29
Che che, cia panasiai, kaip sakyti "nekenciu amerikos", nors niekada ten nebuvau :) ir tarp lietuviu rasytoju pasitaiko, ir visai neretai, man regis. Galima, aisku, galvot, kad gerai ten, kur musu nera, bet kad gal ne visai.
Neseniai klausiausi diskusijoje vieno skandinavo vertejo, Lietuvoje gyvenancio kelerius metus. Jam, pavyzdziui, lietuviu literatura ypac patinka, o Kuncino "Tula" apskritai laiko sedevru. O zmogus tikrai daug skaites ir savu, ir svetimu rasytoju. Taigi kiek zmoniu, tiek nuomoniu. Bet sudeti juoda - balta cia, manau, neverta.
Kaip tik skaitau L.Gutausko romana ir ruosiuos apzvalguoti vsiem... na zlo:)
Shlykshtux 2007-04-05 14:26:50
>Che che, cia panasiai, kaip sakyti "nekenciu amerikos", nors niekada ten nebuvau :)

Viktorija, taip taip, taip ir yra. Ir dar panašiai, kaip nevažiuoti į Afriką, jeigu žinai, kad nemėgsti karščio, o visi iš ten grįžę pasakoja, kaip ten siaubingai karšta...oi, atrodo, aš kažką papainiojau analogijų naudojime, ne? Ar ne aš? piktasliezuvis
Viktorija 2007-04-05 16:26:24
O man zmones is Afrikos grize pasakoja, kad ten per nakti termometro stulpelis nukrenta keliasdesimt padalu zemyn...:) bet cia tarp kitko.
Niekas nieko "nepapainiojo". tiesiog turbut ir tamsta nesakote, kad visa ispanu literatura geniali ar visa amerikieciu - neimanoma skaityti. tai ir lietuviu literaturos, mano manymu, visos sudeti i kazkoki visisko ignoravimo verta vieneta nesazininga. bet dar karta pabreziu - cia tik MANO NUOMONE.
Klia 2007-04-06 04:56:38
hm, Justinai, ta novelė, kur tu papasakojai, kad 'be siužeto', bent jau tavo pasakojime tokia siužetinga išėjo, kaip koks "Srovių" ir muilo operos hibridas:). bet jei tai perteikiama ne veiksmu, o tik kalbomis, na taiiii... gal ir nieko gero.
o į šlykštuko bambesius tai nekreipkit dėmesio, vietoj diskusijos gausit tik kokį užvažiavimą, kad jums patinka rytis cicinas ir hot-dogai. ir visai nesvarbu, kaip ten yra iš tiesų.
Z Justinas 2007-04-06 07:26:16
Klia, aš taip pat apie tai - kad siužetas tiesiog tokios "Srovės", tokia lietuviška tv publicistika, kad net... Ar tu įsivaizduoji fantasy su tokiais siužetais? :)
Shlykshtux 2007-04-06 11:33:29
Klia, ar aš kada naudojau tokius klišinius ir lengvai atmušamus užvažiavimus kaip cicinas ar hot-dogai? Kažkaip neprisimenu, sorry. piktasliezuvis

...ir be to, labai linksma, kaip jūs čia vienam sakiny cypaujat "nekreipkit dėmesio, visas ne taip blogai, lietuvių literatūra rulez"...toliau komentaruose - Srovių ir muilo operos hibridas, tik kalbos, etc. ghghgh. %]
Klia 2007-04-06 14:36:58
justinai - tai čia tada ne siužeto nebuvime, o jo lievume problema;]. o šiaip tai, bijau, išeitų kažkas panašaus į kazio sajos atseit fantastinę knygą "stulpininkas". įdomu, kuris kelias paprastesnis - nuo 'fantastikos rašytojo' iki 'tiesiog rašytojo', ar atvirkščiai; kurie naujos formos labui drąsiau aukoja jau susikurtą rašymo būdą...

(shly - he, visi mes apie save galvojam geriau, negu matosi iš šono.)
Furija 2009-04-14 16:24:34

Klia tawo komentarai tokie juokingi, kiek tau metu?jai tu jauna paugle tada tawe myliuuu!:)

Skaityta.lt © 2001-2014. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt.