Neseniai lietuviškai išleistoje Joachim Scholl, Ulrike Braun knygoje "50 žymiausių XX a. romanų" fantastinė literatūra užima kuklesnę nei Pelenės vietą. Sudarytojų nuomone, joje vietos nusipelnė tiktai du romanai, kuriuos fantastikos mėgėjai laiko fantastika - tai G. Orwello "1984-ieji" ir S. Lemo "Soliaris". Ironiška, bet šiame leidinyje netgi "tūkstantmečio knygos" - J. R. R. Tolkieno "Žiedų valdovo" - nė pėdsako. Tad iš tiesų, labai įdomu, kodėl ir kaip čia pateko S. Lemas, faktiškai nušluostydamas nosį visai anglosaksų fantastų šutvei. Įtariu, viena pagrindinių priežasčių - tai, kad knygos sudarytojai - vokiečiai, nuo seno ir iki šiol žvelgiantys į fantastinę literatūrą kaip į pasakas suaugusiems, tad ir neturintys jokių žinomesnių rašytojų - fantastų. Taip pat ir tai, kad "Soliarį" kažkada ekranizavo pats A. Tarkovskis. Beje, ir S. Lemas apie anglosaksišką fantastiką yra pasakęs nelabai gražių žodžių. Visi mes, senieji europiečiai, šiek tiek snobai ir į tą Europos padugnių sukurtą užvandenyninę civilizaciją žvelgiame iš aukšto, ar ne?

Tačiau turbūt reikėtų pradėti apžvalgą, nes ir aš gausiu velnių, kaip kai kurie apžvalgininkai už per ilgas įžangas. Bet, ir tai mane labai neramina, rašyti šiai knygai apžvalgą - sudėtinga. Pirma, tai - romanas, apie kurį jo autorius pasakė: "parašęs Soliarį galiu ir mirti". Antra, plačiajai visuomenei jis turbūt yra geriausiai žinomas lenkų literatūros kūrinys, bet vėlgi - iš ekranizacijų. O juk kiekvienam, kuris ryžosi arba ryšis ekranizuoti "Soliarį" turėtų iškilti problemų problema - ką iš šio kūrinio atsirinkti ekranizacijai? Meilės istoriją, kaip S. Soderberghas? Filosofinę aurą, kaip A. Tarkovskis? Beveik detektyvinę fantomų istoriją? O gal patį Soliarį - planetą vandenyną, užmynusį tiek mįslių jo tyrinėtojams? Juk vien vandenyno ir jo darinių - simetriadų, mimoidų, ilgūnų, stuburainių aprašymas užima po keliolika puslapių! O kurią vandenyno egzistavimo hipotezę pasirinkti? Ar susikoncentruoti prie kontakto su nežemišku protu sudėtingumo? Retai yra tokių daugiasluoksnių kūrinių kaip šis romanas… Tiesa, siužetas čia yra ir gana aiškus:

Į vegetuojančią paslaptingos jau kelintą šimtmetį tiriamos planetos Soliaris tyrimų stotį iškviečiamas psichologas Krisas Kelvinas. Vos atvykęs, psichologas randa nusižudžiusį pažįstamą mokslininką Gibarianą, keistai besielgiančius Snautą ir Sartorijų. Taip pat prasideda šiurpoki siurprizai - stotyje iš kažkur randasi svetimi žmonės, tarp jų - ir nusižudžiusi Kriso mylimoji Harė. Pamažu aiškėja, kad tai - protingo vandenyno, užliejusio visą planetą, išdaigos. Tačiau kodėl jis taip elgiasi? Kodėl kelių šimtų metų vandenyno tyrimo istorija neduoda atsakymo? Kodėl iš pažiūros protingas objektas absoliučiai ignoruoja visus žmonių bandymus užmegzti kontaktą?! Ką gi jis nori pasakyti, siųsdamas paslaptingus fantomus, vedančius iš proto žmones, kas tos įstabiosios simetriados? Galūnės? Antenos? Menas?..

Ne, tai nėra knyga, kuri pateiks sukramtytus atsakymus. Užvertus "Soliarį" fantazijoms lieka lygiai tiek pat daug vietos, kaip ir jį skaitant. S. Lemas rašo taupiai, neskubėdamas, detaliai, tačiau tose detalėse tiek vietos skaitytojui, kad kartais net nejauku - tarsi mąstytum apie Visatos begalybę. Tiesa, esu sutikęs merginą, kuri pasakė, kad tai - pati nuobodžiausia knyga. Tačiau tada mums buvo 14 metų, dabar turbūt ir ji kalbėtų kitaip. Beje, nors "Soliaris" parašytas 1961 m. ir pranešimai į stotį ateina telegrafu ir teletaipu, sukasi magnetinės juostos, tačiau šie techniniai anachronizmai beveik nekliūva. Tiesiog jie nesvarbūs, ir, manau, tai labai didelis menas, parašyti fantastinį romaną, gebantį atlaikyti pusės amžiaus išbandymus.

Taigi, "Soliaris" - romanas - pasaulis, romanas - visata, romanas apie viską: kosmosą, protą, kontaktą, meilę, žmogų. Tokį parašius tikrai galima mirti. Bet S. Lemui norėtųsi palinkėti kito - geros sveikatos ir ilgų metų.

Nepakartojama